Kodėl Indija, kadaise buvusi viena turtingiausių pasaulio ekonomikų, prarado savo galią?

XVIII amžiaus pradžioje Indija buvo vienas turtingiausių pasaulio regionų – derlingos žemės, gausi darbo jėga ir prekybos tinklai nuo Europos iki Rytų Azijos leido jai prilygti ir aplenkti daugumą to meto valstybių. Tačiau per kiek daugiau nei du šimtmečius šalis atsidūrė tarp skurdžiausių ir iki šiol mėgina išsivaduoti iš šio istorinio palikimo.

Pagrindinė priežastis – kolonizacija ir po jos sekę klaidingi ekonominiai sprendimai, nulėmę lėtą industrializaciją bei chronišką atsilikimą.

Kolonijinis paveldas ir išardytas valdymas

Lūžis prasidėjo 1757 metais, kai „British East India Company“ pasinaudojo Bengalijos vidaus konfliktais ir į sostą pasodino savo statytinį. Per kelis dešimtmečius panašiu principu buvo pajungta didžioji Indijos dalis, o vietiniai valdovai virto marionetėmis.

Ekonomika buvo perorientuota į žaliavų eksportą ir mokesčių rinkimą imperijos naudai. Investicijos į pramonę ir inovacijas praktiškai sustojo, o šalis vis dažniau problemoms spręsti rėmėsi pigiomis darbo rankomis, o ne technologijomis.

Antrojo pasaulinio karo metais Indijai buvo draudžiama kurti naujas gamyklas, jei jos nesusijusios su karu, nors gyventojų skaičius sparčiai augo. Susidarė milžiniškas prekių ir maisto trūkumas, kurį dar labiau pagilino prastos derliaus metų virtinė.

Bandymas kopijuoti sovietinį modelį

1947 metais atkūrusi nepriklausomybę Indija susidūrė su dviem uždaviniais – išlaikyti šalies vientisumą ir skubiai industrializuotis. Pasirinktas kelias buvo mišri ekonomika, derinanti kapitalizmą ir centralizuotą planavimą pagal Sovietų Sąjungos pavyzdį.

Valstybė perėmė strateginius sektorius – plieno, anglies, laivų statybos, telekomunikacijų pramonę. Tačiau milžiniškos, dažnai neefektyvios valstybinės įmonės, lėtas biurokratinis licencijų išdavimas ir apsauga nuo konkurencijos užgniaužė inovacijas ir produktyvumą.

Importo ribojimai, bandymas gaminti viską vietoje ir ignoruoti vadinamąją lyginamojo pranašumo logiką lėmė, kad Indijos prekės tapo nekonkurencingos pasaulio rinkose. Šalis tapo priklausoma nuo užsienio paramos, ypač maisto ir investicijų srityse.

Lėtas atsivėrimas ir šiandienos iššūkiai

Šalies kryptis pradėjo keistis tik XX amžiaus 7–9 dešimtmečiais, kai spaudžiama maisto krizių ir tarptautinių institucijų Indija ėmė atsisakyti centralizuoto planavimo. Buvo liberalizuota žemės ūkio politika, atsirado dotacijos moderniai technikai, leista kurtis mišrioms įmonėms su užsienio partneriais.

Vėliau, ypač po Sovietų Sąjungos žlugimo ir Pasaulio prekybos organizacijos sprendimų, Indija buvo priversta mažinti muitus ir atverti rinką. Gamintojai pigiau įsigijo įrangą, plėtėsi paslaugų ir IT sektoriai, ekonomika ėmė augti 6–7 proc. tempu per metus.

Šiandien Indija tebėra viena sparčiausiai augančių didžiųjų ekonomikų ir prognozuojama, kad iki 2050 metų pagal bendrą ekonominę galią gali aplenkti Jungtines Valstijas. Tačiau išlieka rimti iššūkiai – silpna švietimo sistema, nevienodas maisto ir sveikatos prieinamumas, sudėtinga verslo aplinka ir didelė socialinė nelygybė.

Ar šaliai pavyks galutinai ištrūkti iš „pusiau reformų“ spąstų, priklausys nuo to, ar bus tęsiamos nuoseklios rinkos reformos ir kartu kuriamas socialinis saugumas milijonams gyventojų, kuriuos ankstesni sprendimai ilgai laikė skurde.