Kodėl geismas dingsta net mylint partnerį? Mokslininkė pateikė netikėtą paaiškinimą

Daugelis žmonių tiki, kad geras lytinis gyvenimas priklauso nuo „tobulo“ kūno, ypatingos technikos ar nuolatinio geismo. Seksualumo tyrėja ir edukatorė Emily Nagoski siūlo visai kitokį požiūrį: kokybiškas seksas pirmiausia prasideda mūsų galvoje, o ne miegamajame.

Ji remiasi šiuolaikiniais smegenų ir emocijų tyrimais ir teigia, kad raktas į autentišką seksualinę gerovę – ne normų vaikymasis, o savo paties patyrimo pažinimas ir priėmimas.

Kaip veikia mūsų seksualinis „gazas“ ir „stabdis“?

Mokslininkai seksualinį atsaką aiškina vadinamuoju dvigubos kontrolės modeliu. Smegenyse veikia tarsi du mechanizmai: „gazas“, kuris reaguoja į seksualiai svarbius dirgiklius ir skatina susijaudinimą, ir „stabdis“, kuris fiksuoja grėsmę arba nepatogumą ir slopina geismą.

Pasak Emily Nagoski, dažniausiai žmonės kenčia ne dėl to, kad jų „gazas“ per silpnas, o todėl, kad pernelyg dažnai spaudžiamas „stabdis“. Jį aktyvina nerimas dėl nepageidaujamo nėštumo, baimė, kad kas nors užklups, gėda dėl kūno, praeities traumos ar griežtas auklėjimas, kuriame seksas siejamas su kaltės jausmu.

Kontekstas keičia tai, ką jaučiame

Tyrimai su gyvūnais ir žmonėmis rodo, kad ta pati kūno reakcija gali būti patiriama kaip maloni arba grėsminga, priklausomai nuo konteksto. Ramioje, saugioje aplinkoje net netikėtas prisilietimas gali kelti smalsumą ir malonumą.

Tačiau esant stresui ar įtampai tas pats pojūtis suvokiamas kaip nepageidaujamas ar net agresyvus. Panašiai nutinka ir su seksualumu: jei gyvename nuolatiniame nuovargyje, nerime ar santykių įtampoje, smegenys daugumą stimulų interpretuoja kaip priežastį „stabdyti“.

Du raktai: pasitikėjimas ir džiaugsmas

Emily Nagoski teigia, kad gilesnei seksualinei gerovei būtini du raktai – pasitikėjimas ir džiaugsmas. Pasitikėjimas savimi kyla iš žinojimo, kas iš tiesų vyksta su mūsų kūnu ir emocijomis, o ne iš bandymo atitikti stereotipus ar pornografijos kuriamus vaizdinius.

Džiaugsmas – tai gebėjimas mylėti tai, kas yra tiesa apie mūsų kūną ir geismą, net jei tai nesutampa su tuo, ko iš mūsų tikėjosi šeima, religija ar visuomenė. Tai reiškia priimti ir savo „stabdį“, ir „gazą“, suprantant, kad abu saugo ir tarnauja mums.

Praktiniai žingsniai link didesnio priėmimo

Viena iš paprastų, bet veiksmingų praktikų – kasdien kelioms minutėms sustoti prie veidrodžio ir sąmoningai įvardyti, kas savo kūne patinka, kad ir tai būtų tik blakstienos ar plaštakos. Ilgainiui tai mažina neigiamą kūno vertinimą ir silpnina kultūrinių standartų spaudimą.

Kita galimybė tiems, kuriems žiūrėti į save veidrodyje per sunku, – įsivaizduoti simbolines duris, skiriančias mus nuo seksualinės gerovės, ir kasdien mintyse į jas nukreipti atjautą, o ne neapykantą. Tai ypač svarbu žmonėms, patyrusiems seksualinę prievartą ar gėdinimą.

Nagoski pabrėžia, kad šios „durys“ atsirado ne atsitiktinai – jos ilgą laiką padėjo išlikti ir saugojo nuo skausmo. Pirmas žingsnis – ne laužti jas jėga, o pagarbiai pripažinti jų vaidmenį ir leisti sau judėti savu tempu.

Pasak mokslininkės, seksualinė normalumas yra gerokai platesnis, nei esame įpratę manyti. Kai išmokstame pažinti ir gerbti savo vidinę patirtį, lytinis gyvenimas tampa ne pareiga ar įtampa, o erdvė smalsumui, artumui ir džiaugsmui.