Kas nutinka žmogui ilgai gyvenant be kitų? Tyrimai atskleidžia nerimą keliančius pokyčius smegenyse

Ramus laikas vienumoje daugeliui padeda atgauti jėgas, sumažinti kasdienį triukšmą ir įtampą. Tačiau situacija kardinaliai keičiasi, kai izoliacija nepasirenkama, o primetama ir tęsiasi ne dienas, o savaites, mėnesius ar net metus.

Psichikos sveikatos tyrimai rodo, kad ilgalaikis socialinių ryšių trūkumas paveikia ne tik emocinę būklę, bet ir pačias smegenų struktūras. Tai ypač aiškiai matyti ekstremaliuose pavyzdžiuose – kalinių, laikomų vienutėje, istorijose.

Kaip izoliacija keičia smegenis?

Pirmosiomis priverstinės izoliacijos dienomis organizme padidėja streso hormonų lygis. Kai socialiniai kontaktai ir prasminga veikla dingsta ilgam, stresas tampa lėtinis, o tai ima žaloti nervų sistemą.

Žmonėms reikalingas vadinamasis socialinis realybės testavimas – kitų reakcijos, pokalbiai, bendri darbai. Be jų silpnėja orientacija, kyla abejonių dėl savo minčių ir net tapatybės, o tai sudaro dirvą depresijai, obsesijoms ir savižudiškoms mintims.

Ilgainiui ypač jautri tampa smegenų žievės sritis, vadinama limbine sistema, kuri reguliuoja baimę ir stresą. Ji ima reaguoti perdėtai, tuo pat metu silpnėja kaktinė žievė, atsakinga už sprendimų priėmimą ir moralinį vertinimą.

Toks pokytis reiškia, kad racionalus mąstymas vis dažniau nusileidžia stiprioms emocijoms. Žmogus tampa labiau linkęs į nerimo ir pykčio protrūkius, impulsyvius, kartais pavojingus veiksmus net tada, kai išorinė grėsmė nėra didelė.

Poveikis kūnui ir kasdieniam funkcionavimui

Socialinė izoliacija veikia ne tik psichiką. Izoliuoti asmenys dažnai praranda laiko pojūtį, sutrinka miegas, atsiranda širdies plakimo, galvos skausmų, svaigimo, padidėja jautrumas garsams ar šviesai.

Dėl nuolatinio streso prastėja virškinimas, krenta svoris, mažėja apetitas. Žmogus gali bandyti gelbėtis struktūruotu dienos režimu, fiziniais pratimais, skaitymu ar rašymu, tačiau be pakankamų socialinių dirgiklių šios priemonės tik iš dalies padeda.

Vienutė – kankinimas, o ne auklėjimas

Jungtinių Tautų ir daugelio žmogaus teisių organizacijų ekspertai ilgalaikį, priverstinį uždarymą vienutėje vertina kaip kankinimą. Vis dėlto tūkstančiai kalinių įvairiose šalyse vis dar laikomi tokioje aplinkoje.

Jungtinėse Valstijose vienutė plačiai paplito XX amžiaus pabaigoje, kai, didėjant kalinių skaičiui ir smurtui, šis režimas imtas taikyti kaip kontrolės priemonė. Ten nemažai žmonių atsidūrė izoliacijoje net už menkus, nesmurtinius pažeidimus.

Tyrimai rodo, kad asmenys, ilgai laikyti vienutėje, maždaug tris kartus dažniau patiria potrauminio streso sutrikimo simptomus. Daugelis jų pasakoja apie pasikeitusį charakterį, išaugusį nerimą, paranojiškas mintis kasdienėse situacijose ir sunkumus bendraujant.

Žmogiškesnės alternatyvos

Kai kurios šalys renkasi kitą kelią. Pavyzdžiui, Norvegijoje kalinių skaičius gerokai mažesnis nei JAV, o vienam kaliniui skiriama kelis kartus daugiau lėšų gyvenimo sąlygoms, mokymuisi ir pasirengimui grįžti į visuomenę.

Norvegijoje fiksuojamas vienas mažiausių pakartotinio nusikalstamumo rodiklių pasaulyje. Tai leidžia manyti, kad socialiniai ryšiai, pagarbi aplinka ir prasminga veikla daug geriau padeda žmogui keistis nei izoliacija, kuri griauna tiek smegenų sveikatą, tiek galimybes sėkmingai sugrįžti į bendruomenę.