Kaip vilkai tapo geriausiais žmogaus draugais? Mokslininkai atskleidė netikėtą istoriją

Šunys šiandien atrodo savaime suprantama žmogaus gyvenimo dalis, tačiau jų istorija prasidėjo gerokai anksčiau, nei atsirado miestai ar žemdirbystė. Dauguma tyrimų rodo, kad vilkų virtimas šunimis prasidėjo maždaug prieš 15 000–40 000 metų, kai žmonės dar gyveno kaip klajokliai medžiotojai ir rinkėjai.

Archeologiniai radiniai rodo, kad šunys buvo pirmieji žmogaus prisijaukinti gyvūnai. Karvės, arkliai ar ožkos atsirado žmonių ūkiuose daug vėliau, tik prieš maždaug 6 000 metų. Tai reiškia, kad žmogus su šunimi gyveno petys į petį dar tais laikais, kai nebuvo nei laukų, nei kaimų.

Vilkai priartėjo prie laužų

Seniau buvo manoma, kad žmonės patys sąmoningai „prisijaukino“ vilkus, parsinešdami vilkiukus į stovyklas ir juos užaugindami. Šiandien toks scenarijus laikomas mažai tikėtinu, nes net ir nuo mažens žmogaus prižiūrimi vilkai išlieka laukiniai ir pavojingi.

Dominuojanti teorija teigia, kad vykstant medžioklėms žmonių stovyklose atsirado patikimas šiukšlių ir maisto likučių šaltinis. Prie šios „maitinimo bazės“ ėmė traukti dalis vilkų, kurie buvo ramesni ir mažiau bijojo žmonių. Būtent jie dažniau išgyvendavo ir palikdavo palikuonių.

Per daugybę kartų natūrali atranka palankiai rinko vilkus, kurių streso reakcija į žmones buvo silpnesnė, o elgesys – draugiškesnis. Taip, be sąmoningo žmogaus plano, pradėjo formuotis naujo tipo gyvūnas, kuriam būti šalia žmonių buvo naudinga.

Domestikacijos sindromas ir Dmitrijaus Beliajevo lapės

Kas nutinka rūšiai, kai ilgai atrenkame tik ramesnius ir draugiškesnius individus, įspūdingai parodė rusų genetiko Dmitrijaus Beliajevo bandymas. Nuo šeštojo dešimtmečio jis Sibire selektyviai veisė sidabrines lapes, atrinkdamas vienintelį požymį – pakantumą žmogui.

Vos po kelių dešimčių metų lapės ne tik tapo meilesnės, bet ir fiziškai ėmė panašėti į šunis: atsirado nulėpusios ausys, garbanotos uodegos, dėmėtos kailio spalvos, pasikeitė kaukolės forma ir net veisimosi ciklas. Tai vadinama domestikacijos sindromu – elgesio atranką lydinčiu viso organizmo pokyčių paketu.

Šis eksperimentas parodė, kad panaši transformacija su vilkais galėjo vykti palyginti greitai, jei atrankos spaudimas buvo pakankamai stiprus. Tai padeda suprasti, kaip šalia žmonių atsirado pirmieji iš vilkų išsiskiriantys šunys.

Kaip keitėsi ir vilkai, ir žmonės?

Vilkams artėjant prie stovyklų, keitėsi ir žmonių elgesys. Vietoje instinktyvaus noro nuvyti plėšrūną dalis bendruomenių ėmė toleruoti ramesnius individus, juos šerti ir galiausiai – sąmoningai pasirinkti naudingesnius.

Greitai paaiškėjo, kad toks gyvūnas gali tapti gyvu signalizacijos įrenginiu, pagalbininku medžioklėje ir apsaugos priemone nuo kitų plėšrūnų. Šunys padėjo geriau išnaudoti aplinką, todėl tokios žmonių grupės turėjo didesnę išlikimo tikimybę.

Moksliniai tyrimai rodo, kad šunys išmoko išskirtinai gerai suprasti žmogaus gestus ir žvilgsnį, o žiūrint vienas kitam į akis abiejų rūšių smegenyse išsiskiria oksitocinas – prisirišimo hormonas. Šiandien žinome, kad be šunų žmonijos plėtra į naujas teritorijas ir kai kurie civilizacijos etapai galėjo atrodyti visai kitaip.

Taip iš atsargiai prie laužo priėjusio vilko per tūkstantmečius gimė gyvūnas, kurį dabar laikome šeimos nariu. Tai istorija apie dviejų rūšių bendrą kelionę, kurioje keitėmės ne tik mes, bet ir jie.