Kaimynystėje plinta pavojinga infekcija: įspėja apie pirmuosius simptomus

Šiuo metu Suomijos Centrinės Pohjanmos regione registruojama daugiau pelinės karštinės atvejų. Nors daugeliui žmonių liga praeina palyginti lengvai, sunkesnė jos forma gali pasireikšti ir jauniems žmonėms – kai kuriais atvejais prireikia gydymo ligoninėje.

Pelinę karštinę sukelia Puumala virusas. Jį platina miško pelės, kurių šlapime ir išmatose virusas patenka į aplinką. Išdžiūvusios šios medžiagos gali virsti dulkėmis, kurios pakyla į orą ir patenka į žmogaus kvėpavimo takus. Taip žmogus gali užsikrėsti, tačiau nuo žmogaus žmogui ši liga neplinta.

Centrinės Pohjanmos centrinės ligoninės infekcinių ligų skyriaus vyresnysis gydytojas Marko Rahkonenas aiškina, kad virusas aplinkoje gali išlikti pavojingas dar kurį laiką net ir tada, kai graužiko ten jau nebėra.

Viruso gali būti randama malkų rietuvėse, sandėliuose, ūkiniuose pastatuose ar sodybose. Tokiose vietose virusas gali išlikti pavojingas žmogui dar kelias savaites po to, kai graužikas iš ten pasišalino.

Remiantis Suomijos sveikatos ir gerovės instituto duomenimis, 2026 metų sausį Centrinėje Pohjanmoje buvo užfiksuota 14 pelinės karštinės atvejų. Vasario mėnesį iki šiol registruoti devyni susirgimai, o 2025 metų gruodį jų buvo vienuolika.

Pasak gydytojo Rahkoneno, tikėtina, kad didžiausia šios žiemos susirgimų banga jau praėjo. Artimiausiais mėnesiais atvejų dar gali būti, tačiau paprastai nuo balandžio iki vasaros pradžios pelinės karštinės registruojama mažiausiai.

Gydytojas taip pat pažymi, kad šios ligos protrūkiai dažnai kartojasi cikliškai. Vienais metais susirgimų gali būti daugiau, o vėliau keletą metų jų būna mažiau.

Į gydytojus reikėtų kreiptis tuomet, kai simptomai tampa sunkūs ir jų nebeįmanoma ištverti namuose. Ypač svarbu atkreipti dėmesį į labai aukštą temperatūrą, stiprų galvos skausmą ar sutrikusį šlapinimąsi.

Gydytojas pataria susimąstyti apie galimą infekciją ir tada, jei prieš pasireiškiant simptomams žmogus tvarkė sandėlį, garažą ar kitą vietą, kur galėjo būti graužikų išmatų.

Pirmasis ligos simptomas dažniausiai būna aukšta temperatūra. Taip pat gali pasireikšti stiprus galvos skausmas, pykinimas, vėmimas, nugaros ar pilvo skausmai.

Po kelių dienų karščiavimo gali sumažėti šlapimo kiekis. Vėliau, ligai progresuojant, po dar kelių dienų šlapimo kiekis dažnai vėl pradeda didėti.

Puumala virusas pirmiausia pažeidžia inkstus. Dėl to gali išsivystyti inkstų uždegimas, kuris sutrikdo šlapimo išsiskyrimą ir paveikia bendrą organizmo būklę.

Ne visi užsikrėtę žmonės kreipiasi į gydytojus. Pasak Rahkoneno, dalis žmonių perserga šia liga namuose net nesuprasdami, kad tai gali būti pelinė karštinė.

Dažniausiai į medikus kreipiasi tik sunkiausiai sergantys pacientai. Todėl tikėtina, kad tikrasis susirgimų skaičius yra didesnis nei oficiali statistika.

Gydytojas taip pat įspėja, kad sergant šia liga negalima vartoti kai kurių įprastų vaistų nuo karščiavimo. Nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, tokie kaip ibuprofenas, gali dar labiau pakenkti inkstams.

Todėl sergant rekomenduojama vartoti paracetamolį. Šis vaistas laikomas saugesniu pasirinkimu, kai liga jau paveikia inkstų funkciją.

Dauguma susirgusių žmonių visiškai pasveiksta. Tačiau sunkesniais atvejais gali atsirasti ryškūs inkstų funkcijos sutrikimai, todėl pacientams prireikia gydymo ligoninėje.

Kai kuriais atvejais gali būti reikalingas intensyvesnis skysčių gydymas arba net inkstų pakaitinė terapija. Retais atvejais gali pasireikšti ir rimtesnės komplikacijos.

Šiuo metu Centrinėje Pohjanmoje miško pelių populiacija yra gana didelė, todėl ir užsikrėtimo rizika žmonėms išlieka padidėjusi.

Pelkiamyšes ir jų platinamą virusą daugiau nei penkiasdešimt metų tyrinėjantis emeritas profesorius Heikis Hentonenis teigia, kad graužikų populiacijos skirtinguose regionuose svyruoja nevienodai.

Anksčiau šie svyravimai visoje šalyje buvo labiau sinchroniški. Pavyzdžiui, 2008 metais miško pelių gausa vienu metu pasiekė piką didelėje Suomijos teritorijoje – nuo Helsinkio iki Oulu.

Pastaraisiais metais šie populiacijos svyravimai tapo švelnesni. Mokslininkai mano, kad tai gali būti susiję su klimato kaita, dėl kurios graužikams tampa sunkiau peržiemoti.

Dėl šios priežasties pastaraisiais metais nebepasitaiko tokių didelių graužikų populiacijos „bumų“ kaip anksčiau. Pavyzdžiui, 2025 metais buvo registruota apie 1100 pelinės karštinės atvejų, o 2008 metais jų buvo apie 3300.

Vis dėlto kai kuriuose regionuose graužikų vis dar yra nemažai. Šiuo metu jų gausa didesnė Pohjanmos ir Rytų Suomijos regionuose.

Ekspertai pabrėžia, kad susirgimų skaičius tiesiogiai priklauso nuo graužikų populiacijos dydžio. Kuo daugiau graužikų, tuo didesnė tikimybė susidurti su virusu.

Didžiausia užsikrėtimo rizika paprastai būna nuo spalio iki kovo. Šis laikotarpis laikomas vadinamuoju epideminiu sezonu.

Virusas gali išlikti pavojingas ir išdžiūvusiose išmatų ar šlapimo dalelėse. Kambario temperatūroje jis gali išgyventi apie dvi savaites, o esant šalčiui – dar ilgiau.

Ligos inkubacinis laikotarpis žmogaus organizme yra gana ilgas. Paprastai jis trunka mažiausiai dvi savaites, tačiau kartais gali užsitęsti net iki šešių savaičių.

Manoma, kad apie 70–80 procentų užsikrėtusių žmonių nepastebi jokių simptomų. Dauguma jų net nesupranta, kad yra persirgę šia infekcija.

Persirgus peline karštine organizme susiformuoja ilgalaikis imunitetas. Tai reiškia, kad žmogus paprastai įgyja apsaugą visam gyvenimui.

Norint sumažinti užsikrėtimo riziką, rekomenduojama laikytis kelių paprastų atsargumo priemonių. Pastatuose ar sodybose, kur gali lankytis graužikai, verta naudoti pelėkautus.

Spąstus patariama laikyti užtaisytus net tada, kai patys ten nesilankote. Taip galima sumažinti graužikų skaičių.

Tvarkant malkas ar sandėlius verta mūvėti pirštines. Taip pat svarbu užsandarinti vietas, pro kurias graužikai gali patekti į pastatus.

Didelius valymo ar remonto darbus rekomenduojama planuoti vasaros pradžioje. Rudenį ir žiemą geriau vengti darbų, kurie sukelia daug dulkių.

Taip pat nerekomenduojama dulkių siurbliu siurbti graužikų išmatų, nes taip virusas gali pasklisti ore. Geriau paviršius valyti drėgna šluoste.

Kartais rekomenduojama naudoti apsauginę veido kaukę, tačiau kol kas nėra pakankamai mokslinių įrodymų, kad ji galėtų patikimai apsaugoti nuo šio viruso.