Jaučiate stresą? Tyrimai rodo, kad kūnui dažnai reikia ne poilsio, o fizinio aktyvumo

Daugelis stengiasi stresą „nusiraminti“ poilsio akimirkomis, tačiau vis daugiau mokslinių duomenų rodo, kad kūnui reikia visai ko kito. Stresas nėra tik emocija – tai apčiuopiama biocheminė būsena, turinti labai aiškų pradžią ir fiziologinį pabaigos tašką.

Žmogaus organizmas ištisas paras vartoja maždaug 80–100 vatų galios, kaip nedidelė lemputė. Patyrus stresą ši galia trumpam išauga: įsijungia senovinis „kovok arba bėk“ mechanizmas, kurį paveldėjome iš protėvių.

Kaip stresas virsta energija?

Vos smegenys užfiksuoja grėsmę – šiandien tai dažniausiai elektroninis laiškas, terminas ar finansinė įtampa – smegenyse sužimba milijardai neuronų. Hipotalamas suaktyvina antinksčius, į kraują išmetama adrenalino ir kortizolio.

Kepenys išskiria gliukozę, raumenys užkraunami adenozino trifosfatu (ATP) – universalia ląstelių „valiuta“. Kūnas tikisi vieno: tuoj bėgsime arba kovosime, todėl ši cheminių junginių seka kainuoja daug realios energijos.

Problema ta, kad šiuolaikinis žmogus dažniausiai lieka sėdėti. Biocheminis užsakymas judėti įvykdomas tik iš dalies: adrenalinas cirkuliuoja, gliukozė neturi kur būti sudeginta, o raumenys išlieka įsitempę. Ilgainiui nervų ląstelės tampa pernelyg jautrios, sunkiau ramiai užmigti ir pailsėti.

Ką padaro fizinis aktyvumas?

Pradėjus rimčiau judėti – sparčiai eiti, bėgioti, minti dviratį ar daryti pritūpimus – raumenys pagaliau panaudoja pasiruošusią ATP atsargą. Gliukozė kraujyje sudeginama, o apie 60 proc. šios cheminės energijos virsta šiluma.

Todėl kūnas įkaista, oda parausta, pradedame prakaituoti. Šiluma ir infraraudonieji spinduliai, sklindantys nuo odos, fiziškai išneša dalį tos energijos, kuri prasidėjo kaip nervinis impulsas smegenyse, o baigėsi šilumos pavidalu aplinkos ore.

Tuo pat metu iš raumenų, sąnarių ir širdies į smegenis keliauja signalai, kad kūnas atlieka būtent tai, kam ir buvo sukurtas streso atsakas. Hipotalamas mažina „pavojaus“ signalą, kortizolio gamyba lėtėja, adrenalinas pradeda skaidytis.

Kodėl po sporto rimsta mintys?

Esant mažesnei streso hormonų koncentracijai, neuronų jonų siurbliai lengviau atstato įprastą elektrinį krūvį. Smegenų ląstelės tampa mažiau dirglos, smegenų elektros aktyvumas stabilizuojasi. Tai fiziologinis pagrindas tam ramiam aiškumui, kurį jaučiame po treniruotės.

Baigus mankštą iš naujo suaktyvėja parasimpatinė nervų sistema: širdis plaka lėčiau, virškinimas grįžta į įprastą ritmą, kūnas iš tiesų atsipalaiduoja. Skirtingai nuo pasyvaus poilsio po įtemptos dienos, šis poilsis remiasi jau „uždaryta“ biocheminio ciklo sąskaita.

Todėl fizinis krūvis nėra tik vienas iš būdų tvarkytis su įtampa. Jis yra esminė streso reakcijos dalis, be kurios organizmas negali pilnai grįžti į pusiausvyrą. Kiekvienas suplanuotas 20–30 minučių pasivaikščiojimas ar treniruotė tampa ne tik rūpesčiu dėl formos, bet ir būdu leisti kūnui užbaigti tai, ką jis pradėjo pajutęs grėsmę.