Jaučiate skonį skaitydami ar spalvas muzikoje? Štai koks unikalus procesas vyksta jūsų viduje

Ar kada nors esate „paragavę“ žodžio arba klausydamiesi muzikos matę spalvas?

Jei taip, galite būti vienas iš maždaug 1–4 proc. žmonių, turinčių įdomų reiškinį, vadinamą sinestezija. Tai neurologinis fenomenas, kai suaktyvėjus vienam pojūčiui, pavyzdžiui, klausai, kartu įsijungia ir kitas, dažniausiai su juo tiesiogiai nesusijęs pojūtis, pavyzdžiui, rega. Dėl to sinesteziją turintys žmonės neretai patiria papildomų, itin ryškių pojūčių.

Sinesteziją turintys žmonės vadinami sinestetais. Tyrimai leidžia manyti, kad sinestezija gali būti dažnesnė tarp moterų, tačiau toks įspūdis gali kilti ir dėl tyrimų atrankos ypatumų. Taip pat manoma, jog įtakos gali turėti genetiniai veiksniai.

Sinestezija pasireiškia įvairiomis formomis. Vienas žinomiausių tipų – klausos ir regos sinestezija, kai žmogus girdėdamas garsus regi spalvas. Kiti gali matyti spalvas skaitydami, girdėdami ar net pagalvodami apie raides ir skaičius – tai vadinama grafemų ir spalvų sinestezija.

Kitas pavyzdys – veidrodinio prisilietimo sinestezija. Tokiu atveju žmogus savo kūne pajunta pojūčius, kai pamato, kad liečiamas kitas asmuo.

Skirtingų pojūčių informaciją deriname visi. Pavyzdžiui, stebėdami kalbantį žmogų, smegenys sujungia tai, ką matome ir girdime, kad geriau suprastume prasmę. Sinestezijos atveju šios sąsajos veikia kiek kitaip: garsas gali sukelti regiminį potyrį, tačiau pats mechanizmas tikėtina remiasi panašiais procesais, kuriuos turi visi žmonės.

Svarbu tai, kad sinestetai paprastai negali kontroliuoti, kaip susipina jų pojūčiai. Šie potyriai yra spontaniški, ryškūs ir dažniausiai ilgainiui nekinta. Pavyzdžiui, žmogus, turintis grafemų ir spalvų sinesteziją, šiandien raidę A gali matyti kaip raudoną – ir labai tikėtina, kad po daugelio metų ji jam atrodys tokio paties atspalvio.

Sinestezija nėra liga ar sutrikimas ir dažniausiai nesukelia žalos ar funkcinių sunkumų. Vis dėlto kai kuriems ji gali būti varginanti. Pavyzdžiui, jei žmogus kiekvieną kartą matydamas kito skausmą pats fiziškai jaučia skausmą, kai kurios situacijos – net ir filmo žiūrėjimas – gali tapti nemalonios.

Tačiau apskritai sinestezija kasdieniam gyvenimui dažniausiai netrukdo. Nemažai žmonių net nesupranta turintys sinesteziją, nes tai jiems tiesiog įprastas būdas patirti pasaulį.

Kas tiksliai sukelia sinesteziją, iki šiol nėra aišku, tačiau mokslininkai dažniausiai mini dvi pagrindines teorijas.

Pirmoji – vadinamoji kryžminės aktyvacijos teorija. Pagal ją sinesteziją turintys žmonės turi daugiau ryšių tarp skirtingų smegenų sričių. Taip galėtų nutikti todėl, kad vystymosi metu smegenys nepašalina dalies nereikalingų jungčių tarp nervinių ląstelių. Šis procesas, vadinamas sinapsių „apgenėjimu“, paprastai padeda smegenims veikti efektyviau ir yra įprasta raidos dalis.

Pagal šią teoriją, grafemų ir spalvų sinestezijos atveju sritis, atpažįstanti raides, būtų tiesiogiai susieta su sritimi, apdorojančia spalvas. Todėl pamačius raidę, kartu atsirastų ir spalvinis potyris.

Antroji teorija teigia, kad sinestetų smegenų jungtys iš esmės gali būti panašios į neturinčių sinestezijos žmonių, tačiau tam tikri keliai yra stipresni arba aktyvesni. Kitaip tariant, sinestezija gali remtis mechanizmais, kuriuos vienaip ar kitaip turi visi, tik sinestetams jie veikia intensyviau ar kita kryptimi.

Pavyzdžiui, pamatę pilką bananą, vis tiek žinome, kad bananai paprastai būna geltoni. Tai atspindi ir smegenų aktyvumo modeliai. Panašiai grafemų ir spalvų sinesteziją turinčių žmonių smegenys, pamačiusios juodas raides, gali automatiškai aktyvuoti konkrečių spalvų pojūtį.

Supaprastintai, diskusija apie sinestezijos kilmę dažniausiai sukasi apie klausimą: ar sinestetų smegenų struktūra yra kitokia, ar jie tiesiog kitaip panaudoja tas pačias smegenų sistemas.

Kūrybos pasaulyje neretai pasitaiko pasakojimų apie sinestezijai artimus potyrius. Kai kurie duomenys leidžia manyti, kad sinestezija gali būti dažnesnė tarp kūrybinių profesijų atstovų.

Vienoje didelėje Australijos sinestetų apklausoje nustatyta, kad maždaug 24 proc. respondentų dirbo kūrybinį darbą – buvo menininkai, muzikantai, architektai ar grafinio dizaino specialistai. Palyginimui, bendroje populiacijoje tokių profesijų atstovų yra mažiau nei 2 proc. Nors priežastys iki galo neaiškios, skirtumas yra ryškus.

Viena iš galimų priežasčių – sinestetai gali neįprastai susieti idėjas ir pojūčius, o tai gali skatinti kūrybiškesnį mąstymą. Kai kurie tyrimai taip pat rodo, kad tam tikri sinestezijos tipai gali būti susiję su stipresne atmintimi ar ryškesne vaizduote, nors šis pranašumas gali būti ribotas.

Sinestezija yra svarbus langas į tai, kaip smegenys kuria mūsų patiriamą realybę. Ji primena, kad suvokimas nėra vienodas visiems – tai aktyvus, smegenų „sukonstruojamas“ procesas, kuris gali būti daug įvairesnis ir turtingesnis, nei įprastai įsivaizduojame.