Japonijoje sparčiai daugėja tuščių namų: prognozės rodo, kad netrukus jų bus kas trečias

Japonijoje šiandien stovi apie 9 milijonus tuščių namų. Dalis jų – visiškai sunykę mediniai pastatai, apsupti krūmynų ir samanų, kiti iš išorės atrodo tvarkingi, tačiau jau ilgus metus neturi gyventojų. Šalies mastu tai vadinama akijų krize – nuo japoniško žodžio „akiya“, reiškiančio tuščią namą.

Šie namai ypač krinta į akis mažėjančiuose kaimuose ir miesteliuose, kurie pamažu virsta vaiduoklių gyvenvietėmis. Kai kur, kaip simbolinis bandymas atsverti nykimą, į buvusių gyventojų vietas statomos žmogaus dydžio lėlės, tačiau jos tik dar labiau primena apie prarastus žmones.

Demografinė ir kultūrinė priežastys

Pagrindinė akijų gausos priežastis – spartus Japonijos gyventojų senėjimas ir mažėjantis gimstamumas. Daugelyje rajonų miršta daugiau žmonių, nei gimsta, o jauni gyventojai išvyksta į didmiesčius. Kaimuose lieka tušti namai, kurių paveldėtojai dažnai gyvena toli arba visai nenori jų perimti.

Situaciją gilina ir unikalus požiūris į būstą. Japonijoje senesni namai stipriai nuvertėja, o vertingiausia laikoma žemė. Po žemės drebėjimų žmonės dažnai renkasi statyti naują, o ne remontuoti seną būstą, todėl paveldėti namai tampa daugiau našta nei turtu.

Norint juos nugriauti ar parduoti, reikia ieškoti visų paveldėtojų, tvarkyti sudėtingus dokumentus, samdyti įmones griovimo ir atliekų išvežimo darbams. Tai kainuoja daug, todėl nemažai šeimų tiesiog palieka namus likimo valiai.

Pavojus ir galimybės

Tušti, sunykę pastatai kelia ir realią grėsmę. Žemės drebėjimų zonoje esantys apleisti namai gali griūti ant kaimyninių pastatų ar užtverti gatves. Gyventojai skundžiasi, kad po stipresnių drebėjimų į savo namus nebegali patekti ne dėl savo būsto būklės, o dėl šalia griūvančių akijų.

Vis dėlto ši problema atveria nišą naujam savininkų tipui – dažnai tai užsieniečiai arba jauni japonai, kurie drįsta investuoti į senesnius namus. Vienas gerai žinomas pavyzdys – iš Švedijos kilęs Antonas Wormannas, nusipirkęs apleistą namą Tokijuje ir pavertęs jį šiuolaikišku būstu bei trumpalaikės nuomos vieta. Panašiai elgiasi ir mišrios šeimos, kurios vietoj brangaus buto mieste renkasi didelį namą su sklypu už tokio pat dydžio ar net mažesnę sumą.

Dalis savininkų akijas naudoja kaip poilsio namus kalnuose ar prie jūros, kiti jose kuria svečių namus, kavines, mažus verslus. Turizmui Japonijoje atsigavus, tokie projektai tampa finansiškai patrauklūs ir kartu įneša gyvybės į merdinčius kaimus.

Vyriausybės bandymai reaguoti

Japonijos premjeras Fumio Kishida yra perspėjęs, kad dėl demografinės krizės šalis atsidūrė ties riba, kai gali nebesugebėti normaliai funkcionuoti kaip visuomenė. Prognozuojama, kad apie 2038 metus kas trečias namas šalyje gali būti tuščias.

Vietos savivaldybės jau dabar siūlo įvairias paskatas – nuo smarkiai atpigintų iki visiškai nemokamų namų, jei tik kas nors sutinka atsikelti, gyventi ir investuoti į bendruomenę. Tačiau vien būsto nepakanka: žmonės renkasi vietas, kur yra mokyklos, ligoninės, darbas ir infrastruktūra.

Todėl akijų problema galiausiai yra ne tik nekilnojamojo turto, bet ir visos šalies ateities klausimas. Ar Japonijai pavyks šiems tuštiems namams ir nykstantiems kaimams suteikti naują gyvenimą, priklausys nuo to, ar ji ras būdų pritraukti daugiau gyventojų ir atgaivinti regionus.