Grybautojai juos dažnai praeina, o veltui: šis pavasarinis miško milžinas kvepia agurkais
Žvynuotasis pintenis (Cerioporus squamosus, anksčiau – Polyporus squamosus) yra valgomas grybas, tačiau tik laikantis tam tikrų sąlygų. Maistui tinka tik jauni vaisiakūniai – jie būna minkšti ir sultingi. Senesni egzemplioriai greitai sukietėja, tampa plaušingi ir praranda kulinines savybes, todėl ne kiekvieną rastą grybą verta dėti į krepšį.
Nors šis grybas nelaikomas išskirtiniu delikatesu, pavasarį jis gali įdomiai paįvairinti valgiaraštį. Skonis nėra ryškus, tačiau jame galima pajusti šviežio agurko natą arba lengvą riešutinį poskonį. Jei surenkami labiau subrendę vaisiakūniai, grybautojai juos neretai džiovina, sumala ir naudoja kaip priedą sriuboms ar padažams. Lenkijoje žvynuotasis pintenis aptinkamas gana dažnai, tačiau daugelis jį praeina pro šalį. Taip pat verta žinoti, kad tai parazitinis grybas, sukeliantis baltąjį medienos puvinį.
Žvynuotasis pintenis, dar vadinamas žvynuota pintimi, išsiskiria dideliu pusapvaliu kepurėliu, kuris gali siekti net 50–60 cm skersmens. Tai vienas didžiausių grybų, aptinkamų Lenkijoje. Kepurėlės paviršių dengia tamsesni žvynai, suteikiantys jam būdingą išvaizdą. Vamzdeliai nusileidžia kotu žemyn ir nuo kepurėlės dažnai atsiskiria sunkiai, o poros būna gelsvos, netaisyklingos formos.
Grybo minkštimas yra baltas arba šviesiai gelsvas. Jaunų vaisiakūnių jis minkštas, tačiau vėliau tampa kietas, odinis. Kotas pilnaviduris, gana trumpas ir apatinėje dalyje siaurėjantis.
Nors žvynuotąjį pintenį paprastai nėra lengva supainioti su nevalgomomis ar nuodingomis rūšimis, ypač pavasarį, vis tiek būtina išlikti atsargiems. Kilus bent menkiausiai abejonei, saugiau grybo nerinkti.
Dažniausiai šis grybas auga ant lapuočių medžių, pavyzdžiui, guobų, uosių, riešutmedžių, klevų ir kaštonų. Dažniausiai jis pažeidžia gyvus medžius. Ant spygliuočių ar negyvos medienos pasirodo labai retai. Jo galima ieškoti ne tik lapuočių miškuose, bet ir pakelėse bei parkuose. Paprastai žvynuotasis pintenis pasirodo balandžio ir gegužės sandūroje, o vaisiakūniai auga iki pat rudens.
Šaltiniai: „hub.pl“, „grzyby.pl“, „skazaninaoutdoor.pl“