Globalizacija braška: kodėl vieningo pasaulio vizija šiandien byra greičiau nei daugelis tikėjosi?

Globalizacija daugiau nei tris dešimtmečius buvo tarsi savaime suprantama pasaulio raidos kryptis. Nuo prekybos liberalizavimo ir tarptautinių organizacijų stiprinimo iki skaitmeninių finansų – atrodė, kad žmonija neišvengiamai juda link vis glaudesnio susivienijimo. Tačiau šiandien vis dažniau klausiama, ar globalizacija nėra tik galingųjų sugalvotas pasakojimas, kuris ima griūti.

Į šį klausimą galime pažvelgti ne tik per ekonomikos, bet ir per mitų, politinės vaizduotės bei civilizacinių konfliktų prizmę. Nes būtent čia ryškiausiai matyti, kodėl „vieningo pasaulio“ vizija stringa.

Globalizacija kaip politinis mitas

Pasakojimas apie globalizaciją dažnai pristatomas kaip neutralus ekonominis procesas: prekės, kapitalas, informacija ir žmonės laisviau juda, o pasaulis tampa „globaliu kaimu“. Tačiau istorija rodo, kad „vieningo pasaulio“ idėja visada buvo paremta konkrečių imperijų mitais ir ambicijomis.

Viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais laikais Europoje dominavo Šventosios Romos imperijos vizija: galutinis tikslas – visų žemių suvienijimas po viena politine ir dvasine valdžia. Tai buvo globalizacijos projektas, tik dar be tokio vardo. Tačiau šį projektą suardė alternatyvus pasakojimas.

Anglų okultistas ir politinis patarėjas Johnas Dee XVI amžiaus pabaigoje karalienei Elžbietai I pasiūlė kitą mitą – Didžioji Britanija kaip atskira, nuo Romos nepriklausoma imperija, kilusi iš karaliaus Artūro legendos. Šis pasakojimas įteisino konfliką su katalikiškąja Ispanija ir sudaužė vienos „pasaulinės imperijos“ idėją.

Tokia schema kartojasi iki šiol: tam, kad sugriautum dominuojantį globalų pasakojimą, reikia stipraus alternatyvaus mito ir realios galios jam įtvirtinti – karinės, ekonominės, kultūrinės.

Neveiksnios organizacijos ir žlunganti tvarka

Po Antrojo pasaulinio karo globalizacijos vizija buvo susieta su Jungtinių Tautų, Pasaulio prekybos organizacijos ir Tarptautinio valiutos fondo veikla. Buvo tikimasi, kad racionalus valstybių bendradarbiavimas leis išvengti naujų katastrofų. Šią liniją filosofijoje įtvirtino Immanuelis Kantas ir vėliau Jurgenu Habermasu sekusi racionalaus susitarimo tradicija.

Tačiau tiek Tautų lyga tarp dviejų pasaulinių karų, tiek Jungtinės Tautos XXI amžiuje pasirodė esą ribotai veiksmingos. 2022 metais prasidėjusi Rusijos agresija prieš Ukrainą parodė, kad nei Saugumo taryba, nei pati organizacija nepajėgi sustabdyti atviros karinės agresijos, panašiai kaip Tautų lyga nesugebėjo užkirsti kelio 1939 metų tragedijai.

Tai suteikia argumentų tiems, kurie globalias institucijas vadina neveiksniomis biurokratinėmis struktūromis, o ne realaus suverenumo centrais. Kritikai, tarp jų ir tokie veikėjai kaip Donaldas Trumpas, lengvai parodo šių organizacijų spragas ir viso globalistinio projekto trapumą.

Civilizacijų susidūrimas ir karo neišvengiamumas

Dar vieną smūgį optimistinei globalizacijos vizijai sudavė Samuelio Huntingtono civilizacijų konflikto teorija. Jis teigė, kad ateities karai kils ne dėl ideologijų ar ekonomikos, o dėl skirtingų civilizacijinių tapatybių susidūrimo. Tokios tapatybės apima ne tik religiją, bet ir politinės valdžios organizavimą, istorinius mitus, kalbą.

Huntingtonas prognozavo, kad vienas iš būsimų karštųjų taškų bus būtent tarp Rusijos ir Ukrainos. Jo požiūriu, horizontalių, savivalda paremtų visuomenių – tokių kaip Ukraina ar Lenkija – konfliktas su vertikaliomis, autoritarinėmis civilizacijomis, kokia yra Rusija, yra struktūriškai neišvengiamas.

Ši logika leidžia suprasti, kodėl vien mitais apie „pasaulinę taiką“ šių įtampų išspręsti neįmanoma. Civilizaciniai skilimai pernelyg gilūs, kad juos užgydytų technokratinės taisyklės ar tarptautiniai teismai.

Nuo didžiųjų imperijų prie spiečių

Globalizacijos teorijos ilgą laiką rėmėsi prielaida, kad pasaulį formuoja didelės valstybės ir korporacijos. Tačiau šiandien vis didesnę reikšmę įgyja vadinamoji mikropolitika ir „spiečių“ logika. Tai – laikinos, lanksčios struktūros, kurios jungia žmones, įmones ir bendruomenes konkrečiam tikslui ar projektui.

Ekonomikoje tai matome per startuolius, projektines komandas, kriptovaliutų bendruomenes ir tamsiojo interneto tinklus, kurie veikia už tradicinių valstybių priežiūros ribų. Kriptovaliutos, iš pradžių žadėjusios stiprinti globalų finansinį tinklą, kartu pradėjo ardyti ankstesnius reguliavimo mechanizmus.

Valstybės ir tarptautinės institucijos dažnai nespėja reaguoti: nei aišku, kaip tokius srautus apmokestinti, nei kaip juos susekti. Prie šios fragmentacijos prisideda ir naujos skaitmeninės platformos, kurios gali vienu mygtuko paspaudimu sujungti ar atjungti milijonus vartotojų, taip kurdamos naujus galios centrus.

Dešinieji mitai ir kairės krizė

Dar vienas paradoksalus reiškinys – tai, kad globalizaciją labiausiai ardo ne tradiciniai kairieji, o naujieji dešinieji. Tokie projektai kaip Jungtinės Karalystės išstojimas iš Europos Sąjungos rėmėsi ne ekonominiais skaičiavimais, o galingais istorinių mitų ir „savosios civilizacijos“ pasakojimais.

Dešinieji sugeba kurti naujas, emocingas legendas, kurios mobilizuoja rinkėjus ir leidžia perbraižyti politines ribas. Kairioji mintis, kuri ilgai rėmėsi komunizmo ar socialdemokratinio progreso vizija, po XX amžiaus pabaigos liko be didelio, įkvepiančio pasakojimo ir sunkiai konkuruoja šioje vaizduotės kovoje.

Prie to prisideda ir religiniai naratyvai – nuo islamo politinių vizijų iki Vakarų „tamsiosios apšvietos“ mąstytojų, kurie atvirai kalba apie būtinybę griauti senas struktūras ir spartinti kapitalizmo transformaciją, remiantis naujais mitais bei technologijomis.

Ar pasaulis gali apsieiti be globalizacijos?

Šiandien, kai nutrūksta tiekimo grandinės, braška tarptautinės organizacijos, o karai Europoje ir kituose regionuose tampa kasdienybe, daug kas linkęs skelbti globalizacijos pabaigą. Vis dėlto tiksliau būtų kalbėti ne apie galutinį procesų sustojimą, o apie jų radikalią transformaciją.

Pasaulis tampa greitesnis, fragmentiškesnis ir labiau priklausomas nuo mažų, lanksčių struktūrų nei nuo didžiųjų imperijų. Tai reiškia daugiau įvairovės ir galimybių, bet kartu – daugiau chaoso ir smurto rizikos. Globalizacija, kaip vieningo ir racionalaus pasaulio vizija, tikrai braška.

Tačiau vietoje jos kyla nauji pasakojimai, naujos civilizacinės ir ekonominės jungtys. Klausimas, kurį teks spręsti artimiausioms kartoms, yra ne „ar globalizacija tęsiasi?“, o „kas valdys šiuos naujuosius spiečius ir kokius mitus jie pasirinks savo pagrindu“.