Filosofas perspėja: didžiausia klaida meilėje prasideda dar prieš pirmą pasimatymą

Moderni romantika mums nuolat kartoja, kad kažkur laukia „tas vienintelis“, su kuriuo viskas savaime susidės į tobulą istoriją. Filosofas, psichoterapeutas ir emocinio ugdymo organizacijos The School of Life įkūrėjas Alainas de Bottonas siūlo radikaliai kitą požiūrį: meilė nėra jausmas, o įgūdis, kuriam reikia ruošis taip pat rimtai, kaip kopimui į Everestą.

Pasak jo, optimizmas, kad santykiai bus lengvi ir be konfliktų, tampa tikru meilės priešu. Pagrindinis tikslas – ne rasti tobulą žmogų, o išmokti būti pakankamai geru partneriu ir kurti ryšį su realiu, o ne idealizuotu kitu.

Meilė kaip darbas, o ne pasaka

Alainas de Bottonas pabrėžia, kad tikros problemos prasideda ne tada, kai randame žmogų, o tada, kai bandome iš nepažįstamojo sukurti artimą žmogų. Čia prireikia kantrybės, gebėjimo kalbėtis ir nenoro bėgti į kitą santykį vos pasirodžius pirmai krizei.

Jo teigimu, suderinamumas nėra išankstinė sąlyga meilei, o ilgo bendro darbo rezultatas. „Suderinamumas nėra meilės prielaida, suderinamumas yra meilės vaisius“, – sako jis, ragindamas mažiau migruoti per pažinčių programėles ir daugiau mokytis taisyti tai, kas jau sukurta.

Neįprastas klausimas pirmajam pasimatymui

The School of Life praktikoje žmonėms siūloma jau pirmame pasimatyme lengvai ir su humoru paklausti: „O kaip tu esi pakvaišęs?“ Taip kviečiama atvirai kalbėti apie savo emocinius sunkumus, vaikystės patirtis ir pasikartojančius elgesio modelius.

„Jei žmogus atsako: suprantu klausimą, štai kur mano keistenybės – tai gana saugus žmogus. Jei pasipiktina ir neigia bet kokius trūkumus – bėkite“, – aiškina Alainas de Bottonas. Mums nereikia tobulų partnerių, bet būtinai reikia žmonių, kurie atpažįsta savo raštus ir prisiima už juos atsakomybę.

Terapinis žvilgsnis ir pesimizmo nauda

Filosofas daug dėmesio skiria terapiniam kalbėjimo būdui. Vietoje įžeidimų ir kaltinimų jis siūlo sakyti: „Girdžiu tavo požiūrį, jis nėra mano, bet suprantu, kad tau taip atrodo.“ Toks tonas mažina gynybiškumą ir leidžia abiem partneriams jaustis matomiems.

Pesimizmas čia tampa sveiku priešnuodžiu: pripažinus, kad net geri santykiai nuolat susiduria su krizėmis, mažiau gėda dėl sunkumų ir daugiau dėmesio skiriama taisymui, o ne bėgimui. Būtent smalsumas – kodėl susipykom, kodėl taip reaguoju – padaro žmogų lengviau mylimą.

„Pakankamai geras“ žmogus ir lėtas mokymasis

Alainas de Bottonas garsėja esė „Kodėl tu vesi ne tą žmogų“, kurio idėja paprasta: beveik visi, griežtai žiūrint, pasirenkame „ne tą“, nes tobulų žmonių nėra. Tačiau pakankamai geras partneris yra tas, kuris ne bėga nuo problemų, o kartu su jumis mokosi kalbėtis, taisyti klaidas ir juoktis iš abiejų netobulumų.

Toks mokymasis lėtas, panašus į naujos kalbos įsisavinimą – šešios terapijos sesijos nieko stebuklingai nepakeis. Tačiau pripažinti, kad esame mokiniai, o ne žinovai, yra pirmas žingsnis į brandesnę meilę, kurioje mažiau idealizavimo ir daugiau atsakomybės už savo „pakvaišimus“.