Dirbtinis intelektas keičia darbo rinką: universitetai jau svarsto atsisakyti dalies studijų programų

Dirbtinio intelekto plėtra vis dažniau verčia klausti, kokios studijų programos išliks vertingos, o kurios taps atgyvena. Indonezijoje kilusi diskusija dėl „nereikalingų“ universitetinių specialybių atspindi platesnę Azijos regiono dilemą: kaip derinti laisvą studijų pasirinkimą, darbo rinkos poreikius ir grėsmę, kad dalį profesijų netrukus perims technologijos.

Indonezijos aukštojo mokslo, mokslo ir technologijų ministerijos generalinio sekretoriaus pareiškimas balandžio pabaigoje sukėlė didelį atgarsį. Jis pasiūlė, kad universitetai turėtų peržiūrėti ir prireikus uždaryti darbo rinkai nebereikalingas studijų programas, kad sumažintų neatitikimą tarp absolventų gebėjimų ir verslo poreikių.

Vėliau ministras sušvelnino toną, pabrėždamas, jog kalbama ne apie mechaninį uždarymą, o apie specialybių atnaujinimą, kad jos išliktų aktualios mokslo, technologijų ir pramonės raidai. Vis dėlto klausimas, kas laikytina „aktualia“ ir „neaktualia“ studijų kryptimi, liko atviras.

Indonezija, kaip ir daugelis Azijos valstybių, siekia padidinti tiksliųjų mokslų, technologijų, inžinerijos ir matematikos absolventų dalį. Šiuo metu tik apie 18 proc. Indonezijos studentų baigia šias vadinamąsias STEM studijas, kai, pavyzdžiui, Malaizijoje šis rodiklis siekia daugiau nei trečdalį visų absolventų.

Stiprų postūmį STEM krypčių plėtrai yra davusios ir tokios šalys kaip Japonija ar Kinija. Japonijos vyriausybė skyrė milijardines sumas eurais universitetų laboratorijoms ir inžinerinėms programoms plėsti, o Kinija kiekvienais metais nustato prioritetinių ir nebevykdytinų studijų programų sąrašus, ribodama, ką aukštosios mokyklos apskritai gali siūlyti būsimiems studentams.

Tačiau vienas ryškiausių iššūkių – lyčių nelygybė STEM srityje. UNESCO duomenimis, Indonezijoje moterų dalis STEM darbo rinkoje tesiekia apie 8 proc., nors aukštosiose mokyklose tiksliuosius mokslus studijuoja daugiau nei trečdalis studenčių. Dalis moterų po studijų susiduria su socialiniais lūkesčiais daugiau laiko skirti šeimai, dalis – su diskriminacija ar ribotomis karjeros galimybėmis technologijų sektoriuje.

Šį disbalansą papildo struktūrinės problemos: aukštos kvalifikacijos technologiniams darbams Indonezijoje ir kitur regione vis dar trūksta pakankamos pasiūlos. Todėl nemaža dalis STEM absolventų lieka nedirbantys pagal specialybę, yra priversti imtis žemesnės kvalifikacijos darbų arba keisti sritį.

Paradoksalu, kad tuo pačiu metu sparčiai žengia į priekį dirbtinis intelektas, galintis perimti dalį būtent techninių, analitinių užduočių. Didžiosios technologijų bendrovės jau skelbia apie tūkstančių darbuotojų atleidimus, taupydamos lėšas DI infrastruktūrai ir automatizuodamos programuotojų, analitikų, teisininkų padėjėjų funkcijas.

Ekspertai vis dažniau pabrėžia, kad ilgiausiai išliks profesijos, kurioms būtinas žmogiškas ryšys ir emocinis intelektas – slauga, pedagogika, socialinis darbas, psichologinė pagalba. Tokiose srityse technologijos gali padėti, tačiau sunkiai pakeis empatiją, gebėjimą „perskaityti“ situaciją ir priimti kontekstinius sprendimus.

Azijos patirtis rodo, kad vien kiekybinis STEM absolventų didinimas negarantuoja sėkmingos karjeros ir ekonomikos proveržio. Valstybėms teks balansuoti tarp investicijų į technologinius įgūdžius ir humanitarinių bei socialinių mokslų, kurie ugdo kritinį mąstymą, kūrybiškumą ir gebėjimą prisitaikyti – savybes, kurių dirbtinis intelektas dar ilgai nesugebės pilnai atkartoti.

Galiausiai vis svarbesnis tampa pats studijų supratimas: universitetinis diplomas nebeturėtų būti suvokiamas kaip bilietas į vieną visam gyvenimui skirtą profesiją. Greičiau tai pagrindas nuolatiniam mokymuisi ir gebėjimui keistis kartu su darbo rinka, kurioje dirbtinis intelektas bus ne išimtis, o kasdienybė.