Didžioji Britanija po Starmerio pergalių: kodėl žadėti pokyčiai virsta politine aklaviete

Po 2024 metų liepos rinkimų Jungtinėje Karalystėje atrodė, kad prasideda nauja era. Po 14 metų konservatorių valdymo rinkėjai suteikė Keiro Starmerio vadovaujamai Leiboristų partijai triuškinamą mandatą ir didžiausią daugumą nuo 1997 metų.

Starmeris žadėjo „pakeisti Britaniją“ – sutvarkyti sveikatos apsaugą, atpiginti būstą ir atgaivinti merdinčią ekonomiką. Tačiau praėjus vos keleriems metams, visuomenės nuotaikos vėl niūrios.

Ekonomika įstrigusi, skola auga

Valstybės skola Jungtinėje Karalystėje jau siekia apie 95,6 proc. bendrojo vidaus produkto – tai aukščiausias lygis nuo šeštojo dešimtmečio pradžios. Tuo pat metu šalies ekonomikos augimas prognozuojamas vos apie 0,7 proc., vienas lėčiausių tarp Didžiojo septyneto valstybių.

Silpnos tendencijos susijusios su ilgalaike produktyvumo krize. Po 2008 metų finansų krizės šalies investicijos į infrastruktūrą, mokslinius tyrimus ir įgūdžius smarkiai sumažėjo, ypač vykdant taupymo politiką Davido Camerono vyriausybės laikais.

Ekonomistų skaičiavimai rodo, kad jei Jungtinės Karalystės ekonomikos augimas būtų išlikęs prieškriziniame kelyje, vidutinės gyventojų realios pajamos šiandien būtų maždaug trečdaliu didesnės. Vietoje to britai dirba daugiau valandų, tačiau sukuriama vertė vienai darbo valandai beveik neauga.

Nevykdyti pažadai ir politinė krizė

Starmerio nepopuliarumą didina ir konkrečios nesėkmės. Nepaisant žadėto „mokesčių nekelimo dirbantiesiems“, faktiškai mokesčių našta darbui pastaraisiais metais augo sparčiausiai tarp išsivysčiusių valstybių.

Būsto krizė taip pat nesušvelninta. Vietoje planuotų 300 000 naujų būstų per metus 2024 metais patvirtinta tik apie 221 000 statybų, o kainos ir nuomos įmokos daugeliui gyventojų išlieka sunkiai įkandamos.

Dar viena skaudi tema – migracija ir viešosios paslaugos. Nepaisant griežtų pareiškimų, per Lamanšą mažomis valtimis atvykstančių migrantų skaičius išaugo, o daugiau nei 7,2 milijono žmonių tebėra Nacionalinės sveikatos tarnybos laukiančiųjų sąrašuose.

Situaciją dar labiau apsunkino skandalai valdžios viršūnėse. Atsistatydinusi viceministrė Angela Rayner dėl mokesčių klausimų ir atleistas ambasadorius Vašingtone, susietas su Jefffrey Epsteinu, priminė rinkėjams apie senas politinės klasės problemas.

Fragmentuota politinė scena

Nusivylimas tradicinėmis partijomis atvėrė kelią naujiems žaidėjams. Dešinėje stiprėja Nigelo Farageʼo vadovaujamas Reform judėjimas, kritikuojantis imigraciją ir „briuselinę“ biurokratiją. Kairėje populiarėja Žaliųjų partija, ypač tarp jaunų miestų rinkėjų.

Apibendrintos apklausos rodo, kad artimiausiuose parlamento rinkimuose nė viena partija greičiausiai nepasiektų daugumos. Tai reikštų mažumos vyriausybę arba trapias koalicijas, kurioms būtų sunku priimti nepopuliarius, bet būtinus sprendimus dėl mokesčių, investicijų ir socialinių išlaidų.

Abi naujosios politinės jėgos žada kardinalius pokyčius, tačiau jų siūlomi finansiniai planai ekspertams kelia daug abejonių. Reform siūlomos didžiulės mokesčių lengvatos gresia dar didesne skola, o Žaliųjų planuojamas reikšmingas mokesčių didinimas gali atgrasyti investuotojus ir aukštos kvalifikacijos specialistus.

Pokyčių pažadas be garantijų

Jungtinės Karalystės bėdos nesusiveda į vieną lyderį ar vieną vyriausybę. Tai daugelį metų kauptų strateginių klaidų, nepakankamų investicijų ir politinių eksperimentų pasekmė.

Starmerio populiarumo smukimas ir galimi prasti vietos rinkimų rezultatai greičiausiai iš naujo supurtys Londono politinę sceną. Tačiau bet kuris naujas premjeras susidurs su tais pačiais ribotais ištekliais, augančiomis palūkanomis ir visuomenės lūkesčiais, kuriuos patenkinti bus labai sunku.

Todėl britams tenka skaudus pasirinkimas: arba priimti lėtą ir skausmingą reformų procesą, arba vėl tikėti skambiais pažadais, kurie jau ne kartą baigėsi nusivylimu.