Didelis atlyginimas dar negarantuoja gerovės: finansinę laisvę dažnai lemia visai kas kita

Vieša paslaptis, kad geras atlyginimas dar nereiškia finansinio stabilumo. Vieni, uždirbdami kelis kartus daugiau už vidurkį, vis tiek gyvena „nuo algos iki algos“, kiti, gaudami santykinai kuklias pajamas, sugeba turėti santaupų, keliauti ir jaustis laisvi.

Skirtumą dažniausiai lemia ne pajamų dydis, o keli sąmoningi minimalistiniai sprendimai, kaip elgtis su pinigais ir daiktais.

Kiek iš tiesų kainuoja daiktai?

Vienas svarbiausių principų – suvokti, kad kiekvienas pirkinys kainuoja tris kartus. Pirmiausia tai etiketėje nurodyta kaina, kurią sumokame parduotuvėje.

Antra, prie jos prisideda priežiūros ir „išlaikymo“ kaina: daiktui reikia vietos namuose, jis didina nuomos ar būsto išlaidas, reikalauja remonto, valymo ar draudimo.

Trečia ir dažnai didžiausia – prarasta investavimo galimybė. Kiekvienas nepagrįstai išleistas euras yra euras, kuris negalėjo būti investuotas ir per daugelį metų uždirbti papildomų pajamų.

Todėl minimalistai siūlo skaičiuoti kainą ne tik pagal etiketę, bet ir pagal naudojimo dažnį. Brangesnis, bet šimtus kartų dėvimas paltas galiausiai kainuoja pigiau už kelis impulsu pirktus, beveik nedėvimus drabužius.

Vienas į namus, vienas iš namų

Kita taisyklė – „vienas į namus, vienas iš namų“. Įsigydami naują daiktą, įsipareigojame bent vieną nenaudojamą dalyką išnešti: padovanoti, parduoti ar išmesti.

Taip mažinamas atsitiktinis daiktų kaupimas ir primenama, kad namų erdvė turi ribas. Tai padeda stabdyti spontaniškus pirkinius, nes kiekvienas naujas daiktas reiškia labai konkrečią atsisveikinimo kainą.

Dar vienas naudingas testas – pagalvoti, ką iš tiesų norėtume atkurti, jei rytoj netektume visko. Tai priverčia blaiviai atskirti, kurie pirkiniai yra reikšmingi, o kurie tik inercijos ir praeities užgaidų pasekmė.

Sudėtinga išleisti, lengva sutaupyti

Žmogaus elgesys linkęs rinktis lengviausią kelią, todėl norint sutaupyti verta keisti ne charakterį, o aplinką. Minimalistai siūlo sąmoningai padaryti išlaidas šiek tiek nepatogias, o taupymą – automatinį.

Tai gali būti papildomi žingsniai iki pirkimo internete, banko kortelės duomenų nesaugojimas ar atsisakymas reklamos laiškų, skatinančių nuolat „pasinaudoti nuolaida“.

Kita vertus, santaupos ir investicijos turėtų būti nuskaičiuojamos automatiškai vos gavus atlyginimą. Tokia taktika leidžia sutaupyti net ir neturint geležinės valios.

Pinigai kaip pasirinkimo laisvė

Minimalistinės finansų taisyklės galiausiai veda prie vieno tikslo – didesnės pasirinkimo laisvės. Svarbiausias rodiklis čia yra ne daiktų kiekis ar prekių ženklai, o skirtumas tarp to, kiek uždirbame ir kiek išleidžiame.

Kuo didesnė ši riba, tuo daugiau galimybių turime: keisti darbą, imti pertrauką, keliauti, mokytis ar imtis nuosavo verslo. Būtent šią finansinę erdvę ir siekia išplėsti minimalistinės pinigų taisyklės.

Galiausiai svarbu aiškiai apibrėžti, kas mums yra „pakanka“ – kokio gyvenimo lygio iš tiesų norime ir kiek tam reikia pajamų. Turint tokį orientyrą lengviau kiekvieną pirkimą vertinti ne kaip trumpalaikį džiaugsmą, o kaip žingsnį link didesnės ar mažesnės laisvės ateityje.