Daugelis šiuos produktus valgo kasdien: tyrimai juos sieja su dešimtimis sveikatos problemų

Itin perdirbtas maistas tapo ne išimtimi, o daugumos žmonių kasdienybės pagrindu. Pusryčių dribsniai, bandelės, gazuoti gėrimai, paruošti patiekalai ar dešrelės – visa tai jau sudaro didelę dalį suvartojamų kalorijų daugelyje pasaulio šalių.

Augantis mokslinių tyrimų skaičius rodo, kad tokia mityba gali būti susijusi su širdies ir kraujagyslių ligomis, nutukimu, 2 tipo cukriniu diabetu ir net prastesne psichikos sveikata.

Kas yra itin perdirbtas maistas?

Brazilijos mokslininkų sukurta „Nova“ klasifikacija maistą skirsto pagal apdorojimo lygį. Itin perdirbtu laikomas pramoniniu būdu gaminamas maistas, kuriame gausu priedų, emulsiklių, kvapiųjų ir skonio stiprinančių medžiagų, kurių namų virtuvėje paprastai nenaudojame.

Dažniausiai tai ryškiai įpakuoti, intensyviai reklamuojami produktai: saldūs pusryčių dribsniai, užkandžiai, saldinti gėrimai, daug priedų turintys padažai, šaldytos picos ar vištienos grynuoliai. Tačiau į šią grupę gali patekti ir iš pirmo žvilgsnio „nekalti“ gaminiai, pavyzdžiui, pjaustyta duona ar sultinio kubeliai.

Kodėl mokslininkai sunerimę?

Pastaraisiais metais paskelbta didelių tyrimų ir apžvalgų, kurios itin perdirbtą maistą sieja su daugiau kaip 30 skirtingų neigiamų sveikatos padarinių. Dažniausiai minimos širdies ligos, insultas, nutukimas, 2 tipo diabetas, kai kurios vėžio formos ir depresijos simptomai.

Vis dėlto iki šiol nėra aišku, kas tiksliai daro žalą – pats apdorojimo būdas, priedai, maistinė sudėtis (daug cukraus, sočiųjų riebalų, druskos) ar visų šių veiksnių derinys. Tyrimai dažniausiai yra stebimieji, todėl jie parodo ryšį, bet neleidžia galutinai įrodyti priežasties ir pasekmės.

Yra ir išimčių. Kai kurie itin perdirbti produktai, pavyzdžiui, viso grūdo duona su pridėtais vitaminais, gali turėti ir naudos. Kiti – kaip kūdikių mišiniai ar dalis beglutenio gaminių – daugeliui žmonių yra būtinybė, nors formaliai taip pat patenka į itin perdirbto maisto kategoriją.

Ar įmanoma jų išvengti?

Daugelyje vidutines ir dideles pajamas gaunančių šalių itin perdirbto maisto vartojimas auga, nes jis pigus, patogus ir turi ilgą galiojimo laiką. Visiškai jo atsisakyti būtų sudėtinga, ypač dirbantiems tėvams ar mažas pajamas gaunantiems žmonėms.

Ekspertai siūlo realistišką kelią – ne siekti absoliutaus atsisakymo, o mažinti kiekį. Vienas patarimas – dažniau rinktis vandens stiklinę vietoje saldinto gazuoto gėrimo, bent kartą per savaitę pasiruošti vakarienę nuo nulio, padažus virti patiems, o ne pilti iš pakelio.

Perkant verta akylai skaityti sudėtį. Ilgas sąrašas sunkiai ištariamų ingredientų, saldiklių ir priedų dažnai reiškia itin perdirbtą produktą. Trumpa sudėtis ir pažįstami komponentai – ženklas, kad maistas arčiau natūralaus.

Kai kurios valstybės jau ieško sisteminių sprendimų. Pavyzdžiui, Čilėje ant pakuočių privalomi aiškūs juodi perspėjimo ženklai, kai produktas yra itin saldus, riebus ar sūrus. Vietos apklausos rodo, kad tokios žymos skatina žmones dažniau rinktis paprastesnius produktus.

Kol mokslininkai aiškinasi, kas tiksliai kenkia, mitybos specialistai sutaria dėl vieno: kuo daugiau lėkštėje neapdorotų ar mažai perdirbtų produktų – daržovių, vaisių, ankštinių, grūdų ir paprastos namuose gamintos virtuvės, tuo mažesnė rizika, kad itin perdirbtas maistas ilgainiui pakenks sveikatai.