Daugelis net nesusimąsto, kodėl reikalingas pasas: jo istorija pakeitė pasaulį visiems laikams

Šiuolaikinio paso istorija prasidėjo gerokai vėliau, nei daugeliui atrodo. Daugumą žmonijos istorijos laikų sienos buvo pralaidžios, o keliautojai judėjo su minimaliais formalumais arba visai be jų. Tačiau XX amžiaus kataklizmai pasą pavertė ne tik kelionės dokumentu, bet ir galingu valstybių kontrolės bei galios simboliu.

Kartu tai ir labai asmeniškas dokumentas: vieniems jis suteikia beveik atviras pasaulio duris, kitiems tampa nuolat primenama riba, kiek iš tiesų vertas jų pilietybės statusas.

Kelionės dokumentai prieš pasus

Idėja, kad kelionę patvirtina valdovo ar valstybės išduotas raštas, nėra nauja. Senovės Egipte keliautojai nešdavosi saugaus praleidimo laiškus, kuriuos išduodavo vietos valdovai. Hanų dinastijos Kinijoje ir Tudorų laikų Anglijoje keliautojams bei užsieniečiams būdavo išduodami kelionės leidimai.

Vėlesniais amžiais tokie dokumentai dažnai buvo skirti konkrečiam tikslui. XIX amžiuje į Jungtines Valstijas keliaujantiems neturtingesniems migrantams būdavo reikalaujama sveikatos pažymų. Vis dėlto kelionių mastas buvo ribotas, o nacionalinės sienos – žymiai laisvesnės nei dabar.

Daugumai žmonių nereikėjo standartizuoto dokumento, kad kirstų sieną. Viską keitė ne technologijos, o karai ir su jais susijęs nepasitikėjimas.

Pirmasis pasaulinis karas ir pasų sistemos gimimas

1914 metais prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas radikaliai pakeitė požiūrį į judėjimo laisvę. Kažkada taikūs kaimynai akimirksniu virto priešiškomis valstybėmis, o jų piliečiai – potencialiais šnipais ar dezertyrais. Europos šalys masiškai įvedė patikros punktus uostuose ir pasienyje.

Čia pradėti tikrinti pirmieji šiuolaikinių pasų pirmtakai. Jie labai skyrėsi formatu ir turiniu, todėl keliautojams tekdavo aiškintis, ar konkretus dokumentas bus pripažintas kitoje valstybėje. Tuo metu niekas nemanė, kad ši sistema išliks ilgam.

Pasibaigus karui, daugelis tikėjosi, kad griežti ribojimai bus panaikinti. Tačiau valstybės jau buvo paragavusios, kiek daug kontrolės suteikia pasai ir vizos.

Tautų Sąjunga ir standartizuoti pasai

1920 metais naujai įkurta Tautų Sąjunga svarstė, ar verta atsisakyti karo metais įvestų pasų. Vis dėlto baimė dėl saugumo, epidemijų ir pabėgėlių srautų lėmė kitokį sprendimą – pasai palikti, o jų forma standartizuota tarptautiniu mastu.

Buvo rekomenduota naudoti vienodo dydžio ir panašaus maketo knygeles, kuriose informacija pateikiama šalies kalba ir prancūzų kalba. Taip kelionės turėjo tapti paprastesnės, tačiau valstybės pasiliko teisę savarankiškai nustatyti, kokius papildomus dokumentus ar vizas privalo turėti atvykstantys užsieniečiai.

1926 metais Tautų Sąjunga sugrįžo prie temos, bet idėja panaikinti pasus jau buvo praradusi pagreitį. Pasas tapo ne laikinu karo laikų sprendimu, o ilgalaike pasaulio tvarka.

Pasai kaip galios ir nelygybės įrankis

Pasų sistema greitai virto ne tik identifikavimo, bet ir hierarchijų kūrimo mechanizmu. Kolonijinės valstybės skirtingai traktavo savo piliečius: Jungtinėje Karalystėje gimę subjektai gaudavo vienokius dokumentus, o Indijoje gimę to paties imperijos valdovo pavaldiniai – kitokius.

Tokie skirtumai nebuvo vien formalūs. Jie lemdavo, kur žmogus gali keliauti, kokias teises turi užsienyje ir net kaip su juo elgiasi pareigūnai. Pasai tapo ir politinio spaudimo priemone – vyriausybės galėjo atimti dokumentus iš nepageidaujamų aktyvistų ar kritikų.

Šaltojo karo laikotarpiu Jungtinėse Valstijose nuo paso buvo nušalinti kai kurie politiniai ir pilietinių teisių aktyvistai, tarp jų ir žymus juodaodžių intelektualas W. E. B. Du Bois. Taip žmonėms faktiškai būdavo užkertamas kelias išvykti ir kalbėti užsienyje.

Šiuolaikinės sienos ir „stiprių“ pasų privilegijos

Antroje XX amžiaus pusėje pasų kontrolė persikėlė į oro uostus, o skaitmeninės duomenų bazės leido valdžioms daug griežčiau sekti ir analizuoti žmonių judėjimą. Šiandien paso „stiprumas“ tiesiogiai susijęs su šalies santykiais su kitomis valstybėmis ir jos ekonomine galia.

Regioniniai susitarimai, tokie kaip Šengeno erdvė, sukuria vidinę beveik be sienų kelionių zoną 29 Europos valstybėse. Tuo metu aukštesnes pajamas gaunančių šalių piliečiai dažnai be vizos gali patekti į šimtus valstybių, o žemesnių pajamų šalių gyventojai susiduria su griežtais ribojimais.

Skaičiai išryškina šią nelygybę. Jungtinių Valstijų pasą turintis žmogus be vizos ar gavęs vizą atvykus gali vykti į beveik 180 šalių. Tuo tarpu Pakistano paso laikytojo galimybės sumažėja iki mažiau nei 40 valstybių.

Aukso pasai ir ateities klausimai

Pasų nelygybė matoma ir vizų atsisakymo statistikoje. Pavyzdžiui, 2024 metais Alžyro gyventojams buvo daug sunkiau gauti lankytojo vizą į Jungtines Valstijas nei Brazilijos piliečiams. Taigi ne tik pasai, bet ir vizos tampa socialinės ir geopolitinės padėties atspindžiu.

Kai kurios šalys nuėjo dar toliau ir siūlo vadinamąsias „aukso pasų“ programas. Už reikšmingas investicijas ar aukas užsienio piliečiams suteikiama pilietybė ir pasas, o kartu – ir gerokai platesnės judėjimo galimybės. Kitaip tariant, tai atvejis, kai pilietybę ir teises galima įsigyti už pinigus.

Ši sistema kelia vis daugiau etinių klausimų. Viena vertus, pasaulis tampa vis labiau globalus ir susijęs, tačiau tuo pačiu ir vis labiau suskaidytas nematomomis sienomis. Kuo daugiau priklauso nuo paso viršelio spalvos, tuo aštriau skamba klausimas: ar linijos žemėlapyje iš tiesų turėtų lemti žmogaus teises ir laisves?