Daugelis kritiką priima per daug asmeniškai: štai ką siūlo psichologinis metodas

Kasdienė kritika, neįvykę susitarimai ar nejautrios pastabos daugeliui tampa asmeniniu įžeidimu. Belgų aktorius ir lektorius Frederikas Imbo nusprendė pažvelgti į šią problemą radikaliai – tapo futbolo teisėju ir sąmoningai pasinėrė į aplinką, kurioje kritika neišvengiama.

Futbolo stadione teisėjas dažnai tampa atpirkimo ožiu: jį šaukia, kaltina, įžeidinėja. Imbo šią patirtį pavertė laboratorija, kurioje treniruoja savo reakcijas ir kuria metodą, kaip nebepriimti dalykų asmeniškai.

Kaip veikia mūsų ego?

Pasak Imbo, pagrindinis kaltininkas yra ego. Jis nuolat reikalauja būti teisus, pripažintas ir gerbiamas. Kai kažkas mums paprieštarauja, atšaukia susitikimą ar nesiklauso, ego akimirksniu suformuoja mintį: „Su manimi elgiasi neteisingai“.

Tokia vidinė reakcija sukelia pyktį, nuoskaudą, gėdą. Prasideda kova už „būti teisiam“, kuri neretai baigiasi santykių įtampa ir emociniu išsekimu. Psichologiniai tyrimai rodo, kad mūsų smegenys natūraliai linkusios labiau fiksuoti grėsmes ir neigiamą informaciją, todėl spontaniškai pasirenkame blogiausią kitų elgesio interpretaciją.

Pirma strategija: „Tai ne apie mane“

Pirmasis Imbo siūlomas žingsnis – sąmoningai sau pasakyti: tai ne apie mane. Vietoj automatinės reakcijos „mane įžeidė“ jis siūlo paklausti: kokia būtų kito žmogaus elgesio priežastis, jei tai visai nesusiję su manimi?

Gal žmogus žiūri į telefoną per prezentaciją, nes gavo svarbią žinutę. Gal kolega atšaukė susitikimą, nes iškilo nenumatyta problema. Gal vairuotojas signalizuoja, nes skuba į ligoninę. Perkėlus dėmesį nuo „aš“ prie „jis“ ar „ji“, atsiranda erdvės supratimui, o ne įsižeidimui.

Ši perspektyva ypač lengvai priimama su vaikais. Kai mažylis rėkia „nekenčiu tavęs“ prieš miegą, tėvai puikiai supranta, kad tai ne apie juos, o apie vaiko norą dar neiti gulti. Tą pačią logiką galima taikyti ir suaugusiųjų elgesiui.

Antra strategija: „Vis dėlto tai apie mane“

Tačiau ši taktika ne visada veikia. Kai kritika pataiko į jautrią vietą, viduje vis tiek skauda. Čia atsiranda antroji strategija: pripažinti, kad šį kartą tai yra apie mane – apie mano neužtikrintumą, senas žaizdas ar dalis savęs, kurių nemėgstu.

Jei skaudina žodžiai „esi savanaudis“, tikėtina, kad kažkur giliai jaučiu, jog kartais iš tiesų nepakankamai paisau kitų. Tokiu atveju verta sau sąžiningai pasakyti: „Taip, man jautru, nes noriu būti priimtas ir pripažintas“.

Imbo siūlo tokiais momentais du žingsnius: pirma, suteikti sau empatijos – pripažinti savo jausmus, o ne juos neigti. Antra, atvirai ir be kaltinimų pasakyti kitam, kaip jo elgesys paveikė: „Man skaudu, kai išeini per vidurį mano pasakojimo, jaučiuosi nereikšmingas“.

Vertė nepriklauso nuo kitų

Imbo savo kalbą užbaigia paprastu, bet stipriu palyginimu. Net jei banknotas yra suspaustas, numestas ant žemės ar sutryptas, jo vertė nesumažėja. Panašiai ir žmogus – kiti gali kritikuoti, šaukti ar ignoruoti, tačiau tai nekeičia esminės jo vertės.

Nuosekliai taikant abi strategijas – „tai ne apie mane“ ir „tai apie mane“ – galima sumažinti kasdienės kritikos skausmą, geriau pažinti save ir kurti brandesnius, ramesnius santykius tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime.