Darbo rinka apsivertė aukštyn kojomis: kodėl žmonės nebenori keisti darbo net būdami nepatenkinti?

Prieš kelerius metus darbo rinka atrodė visai kitaip nei šiandien. Per pandemiją kilęs vadinamasis didysis pasitraukimas, kai milijonai darbuotojų savo noru atsisakė darbų, užleido vietą naujai tendencijai – didžiajam įsikibimui, kai žmonės vengia rizikuoti ir lieka esamose pozicijose.

Šį virsmą aiškina organizacinio elgesio tyrėjas Anthony Klotz ir žurnalistė Sarah O’Connor, daug metų nagrinėjantys darbo pasaulio pokyčius.

Kas buvo didysis pasitraukimas?

Anthony Klotz dar 2020 metais prognozavo, kad po pandemijos ribojimų išnyks „atidėto pasitraukimo“ efektas. 2020 metais žmonės beveik nepalikinėjo darbų, tačiau nepasitenkinimas kaupėsi, o ekonomikai atsivėrus jis prasiveržė.

Pasak jo, sprendimą keisti darbą skatino trys jėgos: rekordiškai išaugęs stresas, vadinamosios pandeminės „įžvalgos“ apie gyvenimo prasmę ir staigus perėjimas prie nuotolinio darbo, parodęs naujas galimybes.

„Didžiojo pasitraukimo metu darbuotojai turėjo daugiau galios nei per pastaruosius 10–15 metų“, – pabrėžė Sarah O’Connor. Darbdaviai siūlė įvairias lengvatas – nuo nemokamos kavos iki galimybės biure laikyti augintinius – tik kad pritrauktų žmonių.

Nuo drąsos keisti iki baimės prarasti

Šiandien situacija pasikeitė iš esmės. Ekonomikos augimas sulėtėjo, naujų darbo pasiūlymų sumažėjo, o dirbtinis intelektas kelia papildomos nežinios. Dėl to, kaip pastebi O’Connor, pasitraukimo rodikliai JAV ir kitur smuko iki neįprastai žemo lygio.

Darbuotojai, Klotz teigimu, ir toliau jaučiasi labai nusivylę – apklausos rodo augantį įsitraukimo kritimą. Tačiau ryžtis žingsniui sunkiau: neaišku, ar nauja vieta bus stabilesnė, ar dirbtinis intelektas ateityje jos nepanaikins.

„Turime didelę spragą tarp žmonių noro dirbti ir to, kokį darbą jie realiai gauna“, – sakė Klotz, priminęs, kad tik maždaug dešimtadalis žmonių sutiktų po laimėtos loterijos likti dabartiniame darbe.

DI, sandėliai ir robotizuoti darbuotojai

Sarah O’Connor pasakoja aplankiusi naujo tipo „Amazon“ sandėlį, kuriame robotai atveža prekių lentynas, o žmogus stovi vietoje ir tik atlieka pasikartojančius veiksmus. Fiziškai darbas lengvesnis, bet labiau monotoniškas ir vienišas.

Darbuotojai, anot jos, jaučiasi tapę „robotais prie tvoros“ – tempą diktuoja technika, sprendimų priimti beveik nereikia, o perspektyvų pakeisti profesiją daugeliui, ypač migrantams, mažai.

DI vis dažniau pasitelkiamas ir atrenkant kandidatus: jauniems specialistams tenka dalyvauti keliuose automatizuotuose pokalbiuose, kuriuos vertina algoritmai. Tai kelia pasipiktinimą ir didina atotrūkį tarp darbdavių ir jaunimo.

Kaip ištrūkti iš netenkinančio darbo?

Klotz pataria, kad prieš ryžtantis pasitraukti būtina aiškiai įvardyti, kas iš tiesų erzina: atlygis, santykiai su kolegomis, krūvis ar darbo turinys. Tik tada galima tiksliai ieškoti geresnės alternatyvos.

Jis ragina pirmiausia bandyti problemą spręsti viduje: kalbėtis dėl atlygio, darbo vietos pakeitimo, grafikų koregavimo. Net jei vadovas atsisako, žmogus bent žino, kad išnaudojo galimybes.

O’Connor pasakoja sunkiai dirbusio sunkvežimio vairuotojo Dominyko istoriją. Išsekintas ilgiausių pamainų jis patyrė sveikatos sutrikimą, o savaitę atokvėpio panaudojo tam, kad sukurtų naują veiklą – kapų priežiūros verslą, suteikusį jam ramų, prasmingą darbą.

Ši istorija primena, kad net ir didžiojo įsikibimo laikais žmonės ieško būdų susikurti sau tinkamesnį darbą, jei tik turi bent šiek tiek erdvės sustoti ir permąstyti savo kelią.