Dar visai neseniai beveik visa Afrika priklausė Europai: kas iš tikrųjų pakeitė istorijos eigą?

Dar XIX amžiaus pabaigoje Afrika buvo beveik visiškai padalyta tarp Europos imperijų. Tačiau per kelis dešimtmečius ši sistema sugriuvo, o daugiau kaip 50 valstybių paskelbė nepriklausomybę. 

Šis procesas nebuvo nei staigus, nei vienalytis – jį nulėmė technologijų pažanga, pasauliniai karai, Šaltojo karo politika ir patys afrikiečių išsivadavimo judėjimai.

Kaip Europa užkariavo Afriką?

Iki XIX amžiaus vidurio europiečiai daugiausia telkėsi pakrantėse: trūko technologijų giliau veržtis į žemyną, o prekyba nebuvo pakankamai pelninga. Pramonės revoliucija viską pakeitė. Garlaiviai, geležinkeliai ir kulkosvaidžiai padarė užkariavimą pigesnį ir lengvesnį, o žaliavos – varį, kaučiuką, medvilnę – tapo itin paklausios.

1884–1885 metais surengta Berlyno konferencija įteisino Afrikos padalijimą tarp Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Belgijos, Portugalijos, Vokietijos, Ispanijos ir Italijos. Vietos visuomenės buvo apmokestintos, priverstos dirbti plantacijose ir kasyklose, o kolonijinė infrastruktūra daugiausia tarnavo žaliavų gabenimui į Europą, o ne afrikiečių gerovei.

Pasauliniai karai ir Šaltasis karas

Antrojo pasaulinio karo metais Europos valstybės išseko finansiškai ir žmoniškaisiais ištekliais. Po 1945 metų joms darėsi vis sunkiau išlaikyti didžiules imperijas, o visuomenės vis mažiau toleravo brangius koloninius karus. Italija savo Afrikos valdas prarado jau penktajame dešimtmetyje, Eritreai, Libijai ir Somalį žengiant nepriklausomybės keliu.

Šaltojo karo metais Jungtinės Valstijos ir Sovietų Sąjunga siekė silpninti Vakarų Europos įtaką. Kiekviena nauja nepriklausoma Afrikos valstybė tapdavo potencialiu sąjungininku, todėl Vašingtonas ir Maskva rėmė įvairius išsivadavimo judėjimus, spaudė kolonijines metropoles ir kartu kėlė žemyno konfliktų riziką.

Afrikos nacionalizmas ir nepriklausomybė

Decolonizacijos variklis buvo ir patys afrikiečiai. Nacionalinio išsivadavimo idėjos plito tarp intelektualų, veteranų, darbininkų. 1957 metais buvusi Aukso Kranto kolonija tapo nepriklausoma Gana – pirmąja į pietus nuo Sacharos esančia valstybe, vadovaujama juodaodžių vyriausybės. Jos sėkmė įkvėpė kitus.

Prancūzija bandė išlaikyti įtaką suteikdama daugiau teisių lojalioms elitų grupėms, tačiau žiaurus karas Alžyre ir ryžtingas Gvinėjos sprendimas nutraukti ryšius parodė, kad reformų nebeužtenka. 1960 metais vadinamaisiais „Afrikos metais“ nepriklausomybę paskelbė didžioji dalis prancūziškosios Vakarų ir Centrinės Afrikos.

Didžioji Britanija pasirinko laipsniškesnį kelią, sudarinėjo konstitucijas ir dalijosi valdžia su vietos lyderiais. Tačiau etniniai susiskaldymai, kaip Nigerijos atveju, ir smurtiniai sukilimai, tokie kaip Mau Mau judėjimas Kenijoje, privertė Londoną pagreitinti išsiskyrimą.

Ypač skausminga buvo Belgijos pasitraukimo iš Kongo istorija – po dešimtmečius trukusio brutalaus išnaudojimo šaliai suteikta skubi nepriklausomybė, nors vietos visuomenei beveik nebuvo sudaryta galimybių pasirengti savivaldai.

Paskutiniai kolonializmo židiniai

Portugalija, valdžiusi Angolą, Mozambiką ir kitas teritorijas, dešimtmečius rėmėsi apartheido principais ir atmetė dialogą, todėl susidūrė su ilgais partizaniniais karais. Tik Lisabonos režimo žlugimas 1974 metais atvėrė kelią spartinei dekolonizacijai.

Paskutinė žemyno valstybė, išsiveržusi iš kolonijinės valdžios, buvo Namibija. Pietų Afrika ją kontroliavo iki 1990 metų, kai tarptautinis spaudimas ir Šaltojo karo pabaiga privertė atsisakyti okupacijos.

Taip per kelis dešimtmečius Afrika iš kolonijų žemyno virto valstybėmis, kurios šiandien vis dar sprendžia kolonializmo palikimo – nelygybės, dirbtinių sienų ir priklausomybės nuo žaliavų – pasekmes.