Ar visuomenė iš tiesų kvailėja? Ekspertai įspėja apie augančią dėmesio ir kritinio mąstymo krizę

Gyvename epochoje, kai telefonuose telpa didžiausia žmonijos biblioteka, tačiau vis dažniau girdime, kad visuomenė kvailėja. Viešos diskusijos seklėja, skandalai užgožia rimtas temas, o nuomonės formuojamos ne skaitant, o skrolinant.

Ši tendencija kelia klausimą: ar išties tampame mažiau mąstantys, ar tiesiog leidžiame, kad mūsų dėmesį valdytų kiti?

Informacijos gausa ir dėmesio badas

Psichologai pastebi, kad trumpėja dėmesio trukmė, o tai veikia gebėjimą giliai mąstyti. Danielis Kahnemanas yra pabrėžęs, kad žmogus natūraliai linkęs rinktis lengvesnį, greitesnį mąstymą, o ne lėtą ir analitinį.

Šią silpnybę išnaudoja socialiniai tinklai ir reklamos sistemos: turinys kuriamas taip, kad sukeltų emociją per kelias sekundes, bet ne paskatintų apmąstymą. Paprasti, emocionalūs šūkiai laimi prieš sudėtingus argumentus.

Tyrimai rodo, kad klaidingos naujienos internete plinta greičiau nei tiksli informacija, nes jos dažniau stebina ir piktina. Taip kuriama visuomenė, kuri žino labai daug paviršutiniškų faktų, bet sunkiai atskiria tiesą nuo manipuliacijos.

Nuopuolis nuo išminties prie pramogos

Dar XX amžiuje Neilas Postmanas įspėjo, kad pramogos logika persikels į politiką, žiniasklaidą ir švietimą. Šiandien tam pritartų daugelis: svarbiausios temos pateikiamos kaip šou, o politikai vertinami pagal pasirodymą, o ne idėjų turinį.

Švietimo sistemos daug kur orientuojasi į testus ir standartizuotus rezultatus, o ne į kritinį mąstymą. Tai formuoja kartą, kuri moka pažymėti teisingą atsakymą, bet vangiai kelia nepatogius klausimus.

Kultūroje anksčiau svarbūs buvo mokytojai, filosofai, intelektualai. Dabar juos dažnai nustelbia influenceriai, kurių pagrindinis tikslas – dėmesys ir sekėjai, o ne argumentų kokybė.

Kas iš to laimi ir ką galime daryti?

Silpnėjantis visuomenės kritinis mąstymas patogus tiems, kurie siekia valdžios ar pelno. Susiskaldžiusi, paviršutiniška ir nuolat susierzinusi visuomenė lengviau pasiduoda propagandai, reklamai ir baimėmis grįstoms žinutėms.

Tačiau išėjimas iš šio užburto rato prasideda nuo asmeninio apsisprendimo. Pirmiausia – sąmoningai stebėti, kaip ir kodėl vartojame informaciją, kam skiriame dėmesį ir kas iš to gauna naudą.

Antra – ugdyti discipliną: daugiau skaityti ilgesnių tekstų, klausytis žmonių, kurie nesutinka su mūsų nuomone, rinktis turinį, kuris ne linksmina, o praplečia akiratį. Trečia – praktikuoti tikrą dialogą, kai klausomasi ne tam, kad atsakytume, o tam, kad suprastume.

Galiausiai svarbiausia grėsmė yra ne tai, kad visuomenė kvailėja, o tai, kad susitaikytume su tuo kaip su neišvengiama lemtimi. Kiekvienas sprendimas – nuo to, kokį turinį atsidarome telefone, iki to, kaip diskutuojame su kitais – prisideda arba prie nuosmukio, arba prie lėto, bet įmanomo atgimimo.