Ar Lietuva pasiruošus galimam karui? Paskelbta mūsų šalies pozicija kariuomenių reitinge
Karas Ukrainoje, nuolatinė įtampa prie NATO rytinės sienos ir vis spartesni gynybos pirkimai privertė visai kitaip žiūrėti į skaičius šalia žodžių „kariuomenė“ ir „gynyba“.
Tai jau seniai nėra tik sausa statistika. Tokie skaičiai vis dažniau suvokiami kaip labai praktiškas klausimas apie tai, kiek valstybė būtų pasirengusi gintis čia ir dabar.
Būtent todėl dėmesio sulaukė 2026 metų „Global Firepower“ pasaulio kariuomenių reitingas. Jame Lietuva užima 88 vietą iš 145 vertintų valstybių, o jos „PwrIndx“ rodiklis siekia 1,8949. Iš pirmo žvilgsnio šis rezultatas gali pasirodyti kuklus, tačiau vien skaičius be platesnio konteksto pasako nedaug.
Svarbu tai, kad Lietuva reitinge atsidūrė tarp Sirijos, kuri užima 87 vietą, ir Tanzanijos, esančios 89 pozicijoje. Iš artimiausių regiono valstybių aukščiau už Lietuvą rikiuojasi Lenkija, užimanti 21 vietą, ir Baltarusija, esanti 70 vietoje.
Tuo metu Latvija reitinge yra 102-a, o Estija – 106-a. Toks išsidėstymas leidžia į Lietuvos rezultatą žiūrėti ne kaip į izoliuotą skaičių, o kaip į platesnio regioninio balanso dalį.
Ką iš tiesų matuoja šis reitingas?
„Global Firepower“ nėra paprastas tankų, lėktuvų ar karių suskaičiavimas. Portalo sudarytojai nurodo vertinantys daugiau kaip 60 veiksnių: žmogiškuosius išteklius, techniką, finansus, logistiką, infrastruktūrą, geografiją ir kitus elementus, kurie lemia konvencinį karinį pajėgumą.
Tai reiškia, kad vertinama ne vien tai, kiek karių ar ginklų turi valstybė, bet ir tai, kokias galimybes ji turi tuos pajėgumus išlaikyti, perdislokuoti ir aprūpinti. Kuo „PwrIndx“ rodiklis arčiau nulio, tuo šalis laikoma pajėgesne pagal šią metodiką.
Vis dėlto toks indeksas turi aiškias ribas. Jis daugiausia matuoja konvencinę galią, bet ne iki galo atspindi politinių sąjungų svorį, sąjungininkų buvimą konkrečioje teritorijoje, atgrasymo efektą ar realią karo patirtį. Todėl Lietuvą lyginti su didžiosiomis pasaulio valstybėmis vien pagal šį sąrašą būtų pernelyg supaprastinta.
Kas pirmauja ir kur šiame žemėlapyje yra Lietuva?
2026 metų reitingo viršūnėje išlieka Jungtinės Valstijos. Antroje vietoje yra Rusija, trečioje – Kinija. Į pirmąjį dešimtuką taip pat patenka Indija, Pietų Korėja, Prancūzija, Japonija, Jungtinė Karalystė, Turkija ir Italija.
Mūsų regionui ypač iškalbingos dvi pozicijos. Ukraina užima 20 vietą, o Lenkija – 21. Tai rodo, kad rytinio NATO ir Europos saugumo regiono karinis svoris pastaraisiais metais ženkliai išaugo. Baltijos šalys reitinge lieka gerokai žemiau, tačiau jų modelis kitoks: tai mažesnės kariuomenės, kurios vis sparčiau modernizuojamos ir remiasi kolektyvinės gynybos architektūra.
Lietuvos atveju vien 88 vieta dar nereiškia silpnumo klasikine prasme. Greičiau ji parodo valstybės mastą, ribotus demografinius išteklius ir tai, kad mūsų kariuomenė nėra kuriama kaip didelė savarankiška masinė jėga. Ji formuojama kaip kompaktiška, profesionali ir į NATO planavimą integruota struktūra.
Kodėl vien reitingo Lietuvai neužtenka?
Lietuvos saugumo paveikslas šiandien yra gerokai platesnis nei vien „Global Firepower“ lentelė. 2026 metų valstybės biudžete gynybai numatyta 4,79 mlrd. eurų, arba 5,38 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai rekordinis finansavimo lygis, rodantis, kad šalis sąmoningai spartina kariuomenės modernizavimą, oro gynybos stiprinimą, amunicijos kaupimą ir infrastruktūros plėtrą.
Prie to prisideda ir sąjungininkų buvimas. NATO skelbia, kad po Vokietijos brigados dislokavimo Lietuvoje NATO pajėgų skaičius šalyje išaugo iki daugiau kaip 5 000 karių. Toks buvimas realiame saugumo vertinime reiškia daug daugiau nei vien formalus nacionalinės kariuomenės dydis.
Todėl 88 vietą galima skaityti dvejopai. Viena vertus, ji primena, kad Lietuva pagal grynai konvencinius nacionalinius pajėgumus neprilygsta didžiosioms ar net kai kurioms regiono valstybėms. Kita vertus, šis skaičius neparodo viso atgrasymo vaizdo, nes Lietuva nėra viena veikianti karinė sala.
Svarbu ir tai, kad tokie indeksai paprastai vėluoja paskui politinius sprendimus. Ginkluotės pirkimai, nauja infrastruktūra, Vokietijos brigados įsitvirtinimas ir didesnis finansavimas pilnai atsispindi ne tą pačią dieną, kai apie juos paskelbiama, o per kelerius metus.
Todėl šis reitingas neturėtų gąsdinti. Jis veikiau primena, kad gynyba yra ilgas ir nuoseklus procesas, kuriame svarbūs ne tik pavieniai skaičiai, bet ir valstybės valia investuoti, visuomenės atsparumas, rezervas, sąjungininkų buvimas bei gebėjimas veikti kartu.
Žvelgiant blaiviai, Lietuvos 88 vieta nėra nei katastrofa, nei priežastis nusiraminti. Tai tarpinė nuotrauka, rodanti, kad maža valstybė sparčiai stiprina savo gynybą, tačiau tikrasis jos saugumas remiasi ne vien nacionalinės kariuomenės lentele, o visa NATO gynybos sistema.
Būtent todėl svarbiausia ne vien tai, kur esame šiandien, bet ir ar kiekvienais metais judame didesnio pasirengimo, patikimumo ir atgrasymo kryptimi.
