Ar iš tiesų gyvename laisvai? Filosofai įspėja apie nematomą kontrolę, kuri kasdien formuoja mūsų pasirinkimus

Dažnai manome gyvenantys laisvoje visuomenėje: galime rinktis profesiją, kur gyventi, ką pirkti ir kuo tikėti. Tačiau vis daugiau filosofų ir psichologų atkreipia dėmesį, kad šiuolaikinė kontrolė retai remiasi fizine prievarta. Ji veikia per nematomas sistemas, kurios formuoja mūsų mąstymą, įpročius ir baimes.

Prancūzų filosofas Michelis Foucault teigė, kad moderni valdžia žmogų veikia ne grandinėmis, o disciplinos režimais: tvarkaraščiais, taisyklėmis, normomis. Nuo vaikystės mokomės keltis tam tikru metu, klusniai atlikti užduotis, taikytis prie institucijų ritmo. Laikui bėgant tai pradeda atrodyti ne kaip kontrolė, o kaip „normalus gyvenimas“.

Vokiečių mąstytojas Karlas Marxas šį procesą vadino susvetimėjimu: žmogus parduoda savo laiką ir energiją, kol galiausiai ima jaustis atitrūkęs nuo savęs. Dalis žmonių lieka darbuose, kurie sekina, ne todėl, kad nori, o todėl, kad privalo – dėl paskolų, įsipareigojimų ir socialinių lūkesčių.

Antropologas Davidas Graeberis pabrėžė, kad skola yra vienas seniausių kontrolės įrankių. Šiandien ji dažnai slepiasi po „pažangos“ ir „gyvenimo lygio“ retorika. Didėjant vartojimui, kartu auga ir priklausomybė nuo pajamų, todėl realios laisvės keisti kryptį lieka vis mažiau.

Moderni vergystė veikia ir per mūsų vidų. Psichologiniai tyrimai, nuo B. F. Skinnerio elgesio eksperimentų iki šiuolaikinės kognityvinės psichologijos, rodo, kad žmogaus sprendimus smarkiai veikia pastiprinimai – pagyros, baudos, socialinis statusas. Anksčiau išorėje taikyta kontrolė pamažu persikelia į mūsų galvas ir tampa vidiniais draudimais bei „sveiku protu“.

Informacinėje erdvėje tai sustiprina filtrų burbulai ir algoritmai. Jie nuolat parenka turinį, kuris prikausto dėmesį, bet nebūtinai skatina mąstyti kritiškai. Filosofas Noamas Chomsky tokį procesą vadina sukurto sutikimo gamyba – kai visuomenė be prievartos privedama prie „teisingų“ išvadų.

Dar viena svarbi grandis – nuolatinė skaitmeninė distrakcija. Blaise’o Pascalio mintis, kad žmogus vengia likti vienas su savimi tyloje, šiandien atrodo ypač aktuali. Be tylos nėra gilesnio savęs pažinimo, o be jo sunku suprasti, ar gyvename pagal savo, ar pagal primestą scenarijų.

Šią vidinės kontrolės pusę gerai apibendrina Carlo Jungo įžvalga, jog tai, ko nesuvokiame sąmoningai, valdo mus, o mes tai vadiname likimu. Kol automatiškai kartojame primestus modelius, sistema lieka stipresnė už mus.

Vis dėlto šiuolaikinė vergystė nėra neišvengiama. Epiktetas priminė, kad tikroji laisvė prasideda atskyrus, ką galime valdyti, o ko – ne. Mes negalime akimirksniu pakeisti ekonominės tvarkos, bet galime sąmoningiau rinktis, kur leidžiame laiką, kam atiduodame dėmesį ir kokius įsitikinimus laikome savaime suprantamais.

Pirmasis žingsnis – sulėtinti tempą ir leisti sau abejoti. Ką rinkčiausi, jei nebūtų skolų, statuso lūkesčių ir nuolatinio palyginimo su kitais? Nors šie klausimai gali kelti nerimą, būtent juose slypi galimybė iš pasyvaus sistemos dalyvio virsti savo gyvenimo kūrėju.