Ar Balkanų karai buvo neišvengiami? Tyrimai atskleidžia, kas iš tikrųjų suskaldė Jugoslaviją

Jugoslavijos žlugimas ir kruvini 1990–ųjų karai dažnai pristatomi kaip neišvengiamas „amžinų Balkanų neapykantų“ rezultatas. Tačiau pažvelgus į regiono istoriją ir sociologinius duomenis, matyti kitokia istorija: etniniai konfliktai ne tiek buvo „iš anksto užprogramuoti“, kiek sąmoningai kurstyti politinių elitų, bandžiusių išsaugoti įtaką žlungant komunistinei sistemai.

Daugiatautė Jugoslavija susiformavo po Pirmojo pasaulinio karo, suvienijusi serbus, kroatus ir slovėnus į vieną karalystę. Po Antrojo pasaulinio karo ją atgaivino partizanų lyderis Josipas Brozas Tito, sukūręs federacinę, oficialiai lygių tautų valstybę su šūkiu „brolybė ir vienybė“. Nepaisant diktatūrinio režimo, daugelis gyventojų patyrė socialinį mobilumą, pagerėjo švietimas ir sveikatos apsauga, tarp etninių grupių daugėjo mišrių santuokų.

Ekonominė krizė ir valdžios vakuumas

Po Tito mirties 1980 metais Jugoslavija dar daugiau nei dešimtmetį išliko. Lūžį atnešė ne staigus „senos neapykantos“ proveržis, o gili ekonominė krizė: didžiulė infliacija, augantis nedarbas, Tarptautinio valiutos fondo reikalaujamos reformos. Tuo pat metu prezidento institucija tapo rotuojama, o federacijos respublikoms suteikta daugiau galių, didėjo skirtumai tarp turtingesnių Slovėnijos ir Kroatijos bei skurdesnių regionų.

Žlungant komunistinėms sistemoms visoje Rytų Europoje, Jugoslavijos partinė nomenklatūra suprato, kad norint išlikti valdžioje demokratijos sąlygomis, teks remtis nebe ideologija, o nacionalizmu. Būtent čia iškilo Slobodanas Miloševičius, 1989 metais Kosove išnaudojęs istorinę serbų mitologiją ir 1389 metų mūšio atminimą, kad save pristatytų kaip „tautos gynėją“.

Nuo propagandos iki karo

Valdantieji Serbijoje, Kroatijoje ir kitur ėmėsi vienodos strategijos: televizijose nuolat priminti Antrojo pasaulinio karo žiaurumus, demonizuoti kitas tautas ir kalbėti apie tariamą savo bendruomenės egzistencinį pavojų. Tačiau sociologinės apklausos rodo, kad iki karo pradžios vietos bendruomenėse santykiai išliko geri: dauguma kroatų ir serbų kaimynystėje jautėsi saugiai, o Bosnijoje net 90 proc. gyventojų teigė savo aplinkoje turintys gerus ryšius su kitataučiais.

Etninė tapatybė iki tol buvo gana lanksti: žmonės galėjo jaustis ir jugoslavais, ir kroatais ar serbais, dažnas kasdienybėje apie tautybę išvis negalvodavo. Šią pusiausvyrą suardė tikslinės provokacijos – paramilitarinių grupuočių siuntimas į mišrias teritorijas Kroatijoje ir Bosnijoje, kur prasidėjo etniniai valymai, žudynės ir masiniai išvarymai.

Didžiausias smurtas teko Bosnijai ir ypač bosniakiams, patyrusiems Srebrenicos žudynes, pripažintas genocidu. Tačiau karo nusikaltimų būta iš visų pusių. Konfliktai nusinešė apie 100 000–200 000 gyvybių, sukūrė milijonus pabėgėlių ir iki šiol lėmė politinį šalies padalijimą pagal etnines linijas.

Ilgi karo šešėliai

Šiandien buvusios Jugoslavijos šalys pagal žmogaus raidos rodiklius labai skiriasi: Slovėnija artėja prie Vakarų Europos lygio, o karų labiausiai paliesti regionai atsilieka ir pagal ekonomiką, ir pagal institucijų kokybę. Korupcija, politinių elitų persipynimas su verslo interesais ir tautinio konflikto retorika išlieka kasdienybės dalimi.

Su jaunais žmonėmis kalbant Sarajeve, Banja Lukoje ar Prištinoje, ryškėja paradoksas: tarp bendrų žmonių vyrauja noras gyventi ramiai ir bendradarbiauti, tačiau viešojoje erdvėje dominuoja karo prisiminimai ir bauginimai naujais konfliktais. Nacionalizmas čia išlieka patogia priemone nukreipti dėmesį nuo socialinių problemų, skurdo ir emigracijos.

Būtent todėl Jugoslavijos istorija šiandien svarbi ne tik Balkanams. Ji primena, kaip greitai ilgus metus puoselėta taiki daugiatautė visuomenė gali būti sudraskyta, kai politinė klasė sąmoningai žaidžia baime ir tapatybėmis, o ekonominė krizė ir nepasitikėjimas institucijomis tampa derlinga dirva neapykantos retorikai.