Alternatyva Vokietijai (AfD) šiandien yra viena populiariausių politinių jėgų šalyje. Apklausose ji užima pirmąsias vietas daugelyje rytinių žemių, o visuomenės nepasitenkinimas tradicinėmis partijomis vis auga. Kyla klausimas – kas iš tiesų pasikeistų, jei ši kraštutinės dešinės partija patektų į valdžią?
Nepasitenkinimas ir „prarastos tėvynės“ naratyvas
AfD sėkmę pirmiausia maitina žmonių frustracija: žemi atlyginimai, menkos pensijos, prastėjanti viešoji infrastruktūra. Mitinguose dažnai skamba žinutė, kad Vokietija „nebe grynai vokiška“ dėl migracijos ir globalizacijos.
Partijos rėmėjai tvirtina esantys nesuprasti ir apšaukti rasistais. Daugelis skundžiasi, kad „nebegalima didžiuotis esant vokiečiu“, o žiniasklaida ir tradicinės partijos esą tyčia demonizuoja AfD. Politologai pabrėžia, kad taip kuriama atskira informacinė erdvė, kur oficialūs žiniasklaidos šaltiniai nepasitikėjimo, o patikimais laikomi tik partijos kanalai.
„Remigracija“ ir konstitucijos ribos
Vienas svarbiausių AfD programos punktų – griežta migracijos politika ir vadinamoji remigracija. Šis terminas atrodo techninis, tačiau ekspertai primena, kad jį išpopuliarino Austrijos kraštutinis dešinysis ideologas Martinas Sellneris.
Jo remigracijos vizija – ne tik nelegalių migrantų išsiuntimas, bet ir spaudimas taip vadinamiems „neprisitaikiusiems“ piliečiams su migracijos šaknimis išvykti iš šalies. Vokietijos teismai jau yra konstatavę, kad tokios idėjos kertasi su konstitucija, kuri po Antrojo pasaulinio karo sukurta tam, kad būtų saugoma kiekvieno žmogaus orumas, nepriklausomai nuo kilmės.
Saugumo tarnybos įspėja, kad AfD dalis veikėjų de facto etniškai apibrėžia „tikrąjį“ Vokietijos žmones. Tai reikštų skirtingas teises piliečiams pagal jų kilmę, o tai yra nesuderinama su pagrindiniu įstatymu.
Mokyklose – bandymas perrašyti istoriją
Dar viena AfD kryptis – švietimas. Partijos atstovai žada „deideologizuoti“ mokymo programas ir „vėl mokytis pozityvios istorijos“. Kritikai perspėja, kad taip bandoma sumenkinti nacizmo nusikaltimų svarbą ir silpninti kritinį požiūrį į Vokietijos praeitį.
Saugumo pareigūnai pabrėžia, kad pokario Vokietijoje būtent istorijos mokymas padėjo visuomenei atspariai žiūrėti į autoritarines, rasistines idėjas. Jei praeitis bus pradėta vaizduoti „neutraliau“, ilgainiui gali atsirasti erdvės politiniams sprendimams, kurie iki šiol laikyti neįsivaizduojamais.
Kova dėl valstybės aparatų
Jei AfD patektų į regiono ar federalinę valdžią, ji įgytų įtaką policijai, vidaus saugumo tarnyboms, teisėjų skyrimui. Būtent čia, anot ekspertų, slypi didžiausia rizika – ne staigus režimo pasikeitimas, o laipsniškas demokratinių normų ardymas iš vidaus.
AfD viešai skelbia norinti „depolitizuoti“ institucijas, tačiau tuo pat metu ieško atramos tarp radikaliai nusiteikusių grupių ir kritikų atžvilgiu puoląs teismus. Kai kuriose žemėse partija jau blokuoja konstitucinių teismų teisėjų skyrimą, taip silpnindama institucijų veiklą.
Politologai ir saugumo specialistai sutaria, kad Vokietijos demokratija išlieka atspari, tačiau spaudimas didėja. Dvi konkuruojančios vizijos – etniškai apibrėžta „tautinė valstybė“ ir atvira, konstitucija grindžiama demokratija – šiandien aštriai susiduria rinkimų urnose. Galutinį atsakymą duos rinkėjai.
