Po ratų keitimo daugelis pamiršta vieną žingsnį: pasekmės gali baigtis prarastu ratu
Ratų keitimas – įprasta procedūra, kuri dažniausiai atliekama be nesklandumų. Tačiau net ir kruopščiai atlikus darbą, po pirmųjų nuvažiuotų kilometrų ratų varžtai gali kiek atsileisti. Taip nutinka todėl, kad po montavimo ratlankio ir stebulės paviršiai šiek tiek „susėda“. Jei to niekas nepatikrina, pasekmės gali būti labai rimtos.
Dažnas scenarijus atrodo taip: vairuotojas atsiima automobilį iš serviso, o nuvažiavęs 50–100 kilometrų pradeda jausti vibracijas, kurios vėliau gali virsti bildesiu. Kraštutiniu atveju ratas gali net nukristi važiuojant. Dėl to po ratų keitimo nuvažiavus pirmuosius 50–100 kilometrų būtina patikrinti varžtų priveržimą – nesvarbu, ar ratus keitėte patys, ar tai buvo padaryta dirbtuvėse.
Daugumoje Europoje naudojamų automobilių ratai tvirtinami varžtais, įsukamais tiesiai į stebulės sriegį. Kai kuriuose automobiliuose, ypač amerikietiškos kilmės, naudojamos veržlės, užsukamos ant nuolat įtvirtintų srieginių smeigių. Abu sprendimai atlieka tą pačią funkciją, todėl ir priveržimo kontrolės principai iš esmės nesikeičia.
Svarbu atkreipti dėmesį į skirtumus tarp varžtų, skirtų plieniniams ir lengvojo lydinio (aliumininiams) ratlankiams. Aliumininiai ratlankiai tvirtinimo vietoje dažniausiai būna storesni, todėl jiems reikalingi ilgesni varžtai nei plieniniams. Įsukus per trumpus varžtus į aliumininį ratlankį, kyla rizika, kad tvirtinimas neatlaikys ir varžtai bus išplėšti. Tuo metu per ilgi varžtai gali pažeisti stabdžių mechanizmo dalis arba pakabos elementus. Keičiant plieninius ratlankius į aliumininius (ar atvirkščiai), verta visuomet įsitikinti, kad naudojami varžtai tinka konkrečiam ratlankių komplektui.
Reikšmę turi ne tik varžto ilgis, bet ir atraminio paviršiaus forma. Dažniausiai pasitaiko trys tipai: kūginis, sferinis (rutulinis) ir plokščias. Atraminė dalis turi tiksliai atitikti ratlankio lizdą – priešingu atveju tvirtinimas gali būti nesaugus.
Ratų varžtų sriegių tepti nerekomenduojama. Tepalai keičia trinties koeficientą srieginiame sujungime, todėl priveržiant tuo pačiu sukimo momentu varžtas gali įsitraukti giliau ir būti per daug įtemptas. Dėl to varžtas gali išsitampyti arba galima pažeisti stebulės sriegį – o toks remontas paprastai būna sudėtingas ir brangus. Varžtai turėtų būti montuojami „sausai“, nebent automobilio gamintojas naudojimo instrukcijoje aiškiai nurodo kitaip.
Įprasti įrankiai, kuriuos vairuotojai dažnai turi automobilyje, pavyzdžiui, paprastas galvutinis raktas, ne visada leidžia tiksliai kontroliuoti priveržimo jėgą. Patogesnis sprendimas – kryžminis raktas, kurio ilgesnės svirtys suteikia daugiau kontrolės ir leidžia lengviau pajusti tinkamą pasipriešinimą.
Tiksliausias variantas – dinamometrinis raktas. Juo galima nustatyti konkretų sukimo momentą, o pasiekus nustatytą reikšmę įrankis aiškiai spragteli, taip pranešdamas, kad priveržimas baigtas. Reikalingas sukimo momentas nurodomas automobilio instrukcijoje ir dažniausiai būna apie 110–130 Nm. Išgirdus spragtelėjimą, priveržimo tęsti nereikėtų.
Varžtai visuomet priveržiami kryžmai, o ne paeiliui ratu, kad ratlankis vienodai priglustų prie stebulės per visą perimetrą. Pirmiausia visi varžtai prisukami ranka, o tik po to priveržiami dinamometriniu raktu iki reikiamo momento.
Po ratų keitimo rekomenduojama nuvažiuoti 50–100 kilometrų ir dar kartą patikrinti kiekvieno varžto priveržimo momentą. Tai patikimiausias būdas įsitikinti, kad dėl medžiagų „susėdimo“ tvirtinimas neatsilaisvino.
