Ar fluoridas vandenyje nuodija smegenis? Mokslininkai po 70 metų tyrimo pateikė galutinį atsakymą
Naujas ilgalaikis tyrimas nerado įrodymų, kad nedidelės fluorido koncentracijos, naudojamos geriamajame vandenyje, turėtų neigiamą poveikį vaikų intelektui ar smegenų funkcijoms vėlesniame amžiuje. Mokslininkai daugiau kaip 10 tūkst. žmonių stebėjo nuo paauglystės iki senatvės.
Daugelyje pasaulio regionų į geriamąjį vandenį pridedama fluorido siekiant gerinti dantų sveikatą – jis stiprina dantų emalį ir mažina ėduonies riziką.
Tyrimas, paremtas 10 317 moksleivių duomenimis, apima laikotarpį nuo 1957 iki 2021 metų, kai daliai dalyvių buvo apie 80 metų. Tyrėjai nenustatė ryšio tarp gyvenimo vietoje taikytos vandens fluoridacijos ir IQ ar kitų kognityvinių funkcijų rodiklių vėlesniame gyvenime.
Daugelis sveikatos institucijų sutaria, kad fluoridacija yra saugi tokiais kiekiais, kokie dažniausiai aptinkami bendruomenių vandens sistemose JAV. Vis dėlto viešose diskusijose pastaraisiais metais kilo ginčų po 2025 metais pasirodžiusio plačiai, bet, pasak mokslininkų, dažnai klaidingai interpretuoto darbo. Jame buvo teigiama, kad didelės fluorido dozės, gerokai viršijančios JAV visuomenės sveikatos tarnybos rekomenduojamą 0,7 mg/l lygį, gali būti siejamos su žemesniu vaikų IQ.
Skeptikai atkreipė dėmesį, kad minėtoje analizėje naudotų tyrimų kokybė nevienoda, o išvados nebūtinai pritaikomos JAV, kur fluorido lygiai vandenyje yra mažesni. Nepaisant to, kai kurios JAV valstijos, įskaitant Jutą ir Floridą, jau yra uždraudusios bendruomeninę vandens fluoridaciją.
2025 metų darbe daugiausia buvo apžvelgti tyrimai iš Kinijos ir Indijos, o JAV duomenų nebuvo. Taip pat nurodoma, kad dalyje tyrimų nebuvo pakankamai suvaldyti galimi vandens teršalų veiksniai.
„Juta, Florida ir daugelis savivaldybių pasirinko pašalinti fluoridą iš geriamojo vandens, remdamosi ydingu pagrindu – tyrimais, kuriuose vertintas IQ poveikis patiriant milžiniškas fluorido dozes“, – teigė pagrindinis naujojo darbo autorius, sociologas ir demografas John Robert Warren iš „Minesotos universiteto“.
„Kadangi į savivaldybių geriamąjį vandenį JAV pridedamo fluorido lygis yra gerokai mažesnis, beveik visi ankstesni tarptautinių tyrimų duomenys nėra aktualūs JAV viešosios politikos diskusijoms“, – pridūrė jis.
Net ir 2025 metų tyrime buvo pripažinta, kad vertinant žemesnius fluorido lygius, būdingus JAV bendruomenių vandeniui, išvadų patikimumas ribotas. Būtent šią spragą siekė užpildyti naujasis darbas.
J. R. Warren ir įvairių JAV institucijų mokslininkų komanda analizavo „Wisconsin Longitudinal Study“ duomenis. Tyrime buvo panaudoti 1957 metais mokyklą baigusių 10 317 mokinių IQ įverčiai ir jų gyvenamieji adresai, kuriuos buvo galima susieti su istoriniais duomenimis apie fluorido kiekį vandens tiekimo sistemose.
Mokslininkai pažymi, kad vien iš vandens tiekimo duomenų apskaičiuota fluorido suvartojimo apimtis nėra tokia tiksli kaip tiesioginiai biologiniai matavimai, pavyzdžiui, šlapimo tyrimai. Be to, fluoridas į organizmą patenka ne tik iš vandens – jo yra maiste, dantų pastoje ir kituose kasdien vartojamuose produktuose. Vis dėlto, kol nėra dar daugiau panašaus masto tyrimų, šis darbas laikomas vienu tvirčiausių JAV kontekste.
Dalis vaikų augo vartodami šulinio vandenį, kiti – bendruomenių vandentiekio vandenį. Istoriniai įrašai apie vandens šaltinius ir fluoridacijos programų pradžią leido palyginti grupes, kurios fluorido poveikį patyrė skirtingu metu.
53, 64, 72 ir 80 metų amžiaus dalyviams buvo atliekami kognityviniai testai, todėl mokslininkai turėjo beveik 70 metų trukmės duomenų seką. Šių patikrinimų metu buvo atnaujinami ir gyvenamosios vietos duomenys, kas leido tikslinti fluorido poveikio įverčius.
„Rezultatai nesuteikia pagrindo teiginiui, kad bendruomeninė vandens fluoridacija turėtų žalingą poveikį vaikų IQ ar suaugusiųjų kognityviniams gebėjimams“, – sakė viena iš darbo autorių Gina Rumore iš „Minesotos universiteto“.
Įvertinus visus turimus galimus iškraipančius veiksnius, nebuvo požymių, kad fluoridą iš bendruomeninio vandens gavę mokiniai būtų pasirodę blogiau (ar geriau) nei jų bendraamžiai. Ši tendencija išliko ir sulaukus senatvės.
Autoriai pažymi, kad išvados atkartoja ir jų ankstesnio tyrimo rezultatus, kuriame buvo analizuoti kitos JAV moksleivių kohortos kognityvinių testų duomenys – ir taip pat nenustatyta reikšmingo ryšio su vandens fluoridacija.
Tuo tarpu kai kurie darbai rodo, kad prasta dantų sveikata, nuo kurios gali apsaugoti vandens fluoridacija, siejama su kognityvinių funkcijų prastėjimu. Kiti stebėjimai taip pat leidžia manyti, jog nutraukus fluoridacijos programas dantų sveikatos rodikliai kai kuriose vietovėse gali pablogėti gana greitai.
Ar naujasis tyrimas pakeis visuomenėje įsisenėjusias interpretacijas apie fluoridaciją, dar neaišku. Vaikų odontologė Meg Lochary iš Union apygardos Šiaurės Karolinoje (ši apygarda fluoridacijos atsisakė 2024 metais) žiniasklaidai yra sakiusi: „Niekada nemačiau tokio didelio pasipriešinimo fluoridui, kaip per pastaruosius kelerius metus.“
Vis dėlto bendruomeninę vandens fluoridaciją ir toliau remia pagrindinės visuomenės sveikatos organizacijos, įskaitant CDC, „American Dental Association“ ir „American Academy of Pediatrics“.
Tyrimas publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.
