Ne tik vagia uogas: sužinokite, kodėl varnėnai vadinami gudriausiais sodo gyventojais
Gamtos mylėtojai juos vertina dėl sumanumo, o sodininkai ir ūkininkai keikia dėl nepasotinamo apetito. Varnėnai neretai tampa nepageidaujamais kaimynais, galinčiais stipriai nuniokoti pasėlius. Vis dėlto juos verta pažinti ir įvertinti – tai išties išskirtiniai paukščiai.
Varnėnų galima sutikti beveik visoje Europoje. Jie taip pat paplitę Centrinėje Azijoje, Artimuosiuose Rytuose ir pietinėje Viduržemio jūros pakrantėje. Be to, šie paukščiai buvo introdukuoti Pietų Amerikoje, Naujojoje Zelandijoje, pietrytinėje Australijos dalyje ir pietų Afrikoje.
Varnėnai priskiriami prie nedidelių paukščių: jų kūno ilgis siekia apie 19–22 cm. Jie turi būdingą trumpą, stačiakampį uodegos siluetą, kuris kartu su sparnais skrendant primena keturkampę žvaigždę. Snapas dažniausiai geltonas, nedidelis, tačiau siauras ir smailus – todėl varnėnai puikiai gaudo vabzdžius ir lesa vaisius.
Paprastai jų plunksnos tamsios ir blizgios, o atpažinti padeda ryškiai rausvos kojos. Pavasarį, per perėjimo sezoną, patinai ypač išsiskiria: saulėje jų plunksnos gali mirdėti įvairiais atspalviais – žalsvu, violetiniu, gelsvu, tamsiai mėlynu ar melsvu. Keičiasi ir snapo spalvos niuansai: patinų snapo pamatas tampa melsvesnis, o patelių – labiau rausvas.
Varnėnai neretai vadinami europinėmis papūgomis. Taip yra dėl jų gebėjimo mėgdžioti girdėtus garsus. Jie gali „atkartoti“ ugniagesių sirenos gausmą, girgždančių vartelių garsą ar žadintuvo signalą. Mokslininkų teigimu, ši savybė patinams padeda susirasti porą ir perduoti savo genus. Svarbiausia čia ne garsų kiekis, o jų kokybė ir įvairovė: patelės dažniau renkasi patiną, kurio „repertuaras“ skamba įmantriau ir įvairesniais tonais.
Įdomūs ir varnėnų įpročiai įsirengiant lizdus. Didesnį sprendimo vaidmenį čia atlieka patelė – būtent ji pasirenka vietą. Varnėnai dažnai įsikuria jau esančiose drevėse ar senuose lizduose, taip pat gali apsigyventi pastatų plyšiuose ar po stogo danga. Seną lizdą jie išvalo, pritaiko savo poreikiams ir papildomai įneša stipriai kvepiančių augalų, pavyzdžiui, bitkrėslių, kraujažolių, levandų ar net mėtų. Manoma, kad ryškus aromatas padeda atbaidyti parazitus, galinčius pakenkti jaunikliams, ir taip sumažina ligų riziką.
Lenkijoje varnėnai dažnai laikomi mėgstamais paukščiais. Daugelis žmonių jau seniai kelia inkilus, kuriuose varnėnai noriai apsigyvena. Tokia praktika ypač prisidėjo prie populiacijos augimo XX a. 7–8 dešimtmečiais. Šiandien skaičiuojama, kad Lenkijoje jų gali būti apie 2,2 mln. individų.
Įdomu tai, kad bėgant metams varnėnai pakeitė buveinių pasirinkimą: ėmė vengti miškų ir persikėlė arčiau kaimų bei miestų, kur kraštovaizdis labiau paveiktas žmogaus. Ypač mėgsta parkus ir miesto želdinius, o daugiausia jų galima pamatyti tokiuose miestuose kaip Vroclavas, Čenstakava ar Krokuva.
Vis dėlto varnėnai – gana ėdrūs paukščiai, todėl kai kur, kur jie buvo introdukuoti, laikomi kenkėjais. Jie gali naikinti pasėlius, lesa grūdus laukuose ir sandėliuose. Dėl to sodų savininkai ir ūkininkai neretai bando juos išgąsdinti ir nuvyti. Tačiau net ir būdami sudėtingi kaimynai, varnėnai išlieka žavūs savo išvaizda ir išskirtiniu sumanumu.
