Didžiausia evoliucijos mįslė: kodėl moters kūnas biologams iki šiol kelia daugiau klausimų nei atsakymų?

Evoliucijos teorija iš esmės pakeitė mūsų supratimą apie žmogų, tačiau praėjus daugiau nei šimtmečiui po Č. Darvino idėjų, moters kūnas vis dar išlieka viena didžiausių biologijos mįslių.

Palyginti su daugeliu gyvūnų rūšių, žmogaus patelė yra išskirtinė, o mokslininkai iki šiol mėgina paaiškinti, kodėl taip yra. Nors kiekvieno žmogaus kūnas skirtingas, daugelio moterų kasdienybę ir sveikatą stipriai veikia tam tikros unikalios anatomijos ir fiziologijos ypatybės.

Nors lytis ir socialinė lytis yra skirtingos sąvokos, didelė dalis tyrimų apie moterų kūną vis dar koncentruojasi į biologiją, susijusią su moteriškąja lytimi: nėštumu, menstruacijomis ir menopauze.

Dalies tyrėjų teigimu, šios evoliucinės „keistenybės“ gali būti ne atsitiktiniai žmogaus raidos šalutiniai padariniai, o svarbūs veiksniai, prisidėję prie pačios mūsų rūšies susiformavimo.

Viena iš ryškiausių išimčių gamtoje – gimdymas. Žmonėms jis neretai yra neįprastai ilgas: gimdymo procesas gali trukti daug valandų, o kartais – net kelias dienas. Komplikacijos ir rizikos yra dažnos, o pagalba iš šalies neretai tampa būtinybe.

Žmogaus gimdymo takai yra sudėtingos formos, todėl gimstant kūdikiui galva turi pasisukti beveik 90 laipsnių. Dėl šio anatomijos „posūkio“ natūralus gimdymas tampa sudėtingesnis nei daugeliui kitų primatų.

Šiuolaikiniai vertinimai rodo, kad kai kuriose besivystančiose šalyse užsitęsęs arba dėl anatominių kliūčių apsunkintas gimdymas gali būti tiesiogiai susijęs su iki 30 proc. motinų sveikatos komplikacijų.

Kodėl žmogaus gimdymas moteriai toks rizikingas, iki šiol nėra vienareikšmio atsakymo. Dažnai manoma, kad priežastis – didelė kūdikio galva, tačiau žmonės gimsta turėdami palyginti mažą smegenų dydį, lyginant su tuo, kokios jos bus suaugus. Tai reiškia, kad vien šis argumentas nepaaiškina visos problemos.

Kita populiari idėja siejama su tuo, kad žmogus yra vienintelis šiandien gyvenantis žinduolis, nuolat judantis dviem kojomis. Dalis mokslininkų mano, kad siauresnis dubuo galėjo būti naudingas vaikščiojimui ir laikysenai, tačiau apsunkino gimdymą.

Šis galimas kompromisas žinomas kaip akušerinės dilemos hipotezė. Vis dėlto pastaraisiais metais ji sulaukė nemažai kritikos: abejojama, ar hipotezė pakankamai įvertina anatomijos niuansus, mitybos, genetikos, hormonų ar net medicininių praktikų įtaką.

Kol kas tvirčiausia išvada – žmogaus gimdymas yra išskirtinai sudėtingas ir iki galo nepaaiškintas reiškinys.

Moters kūnui bręstant, mįslių tik daugėja. Žmogaus menstruacijos, lyginant su daugeliu kitų žinduolių, dažnai būna gausesnės ir labiau pastebimos. Apskritai manoma, kad daugiau kaip 98 proc. žinduolių rūšių visai nemenstruoja.

Tuomet kyla natūralus klausimas: kodėl žmonės vaisingais metais menstruuoja kas mėnesį, o ciklas siejamas su reikšmingais pokyčiais ne tik kūne, bet ir smegenyse? Kokia tokio reiškinio prisitaikomoji vertė, jei ji apskritai egzistuoja?

Per dešimtmečius pasiūlyta daug hipotezių, tačiau kiekviena turi silpnųjų vietų. Be to, šis mokslinių tyrimų laukas ilgą laiką buvo palyginti mažai tyrinėtas.

Viena iš galimų versijų – menstruacijos gali būti susijusios su gimdos pasirengimu embriono implantacijai. Žmogaus embriono įsitvirtinimas, palyginti su kai kurių laboratorinių gyvūnų stebėjimais, laikomas ypač „agresyviu“, todėl gimdos gleivinė gali turėti būti storesnė ir labiau diferencijuota. Tokį audinį organizmui gali būti sunkiau paprastai „sugrąžinti“ atgal, kai nėštumas neįvyksta.

Kai kurie mokslininkai svarsto, kad gimdos gleivinė gali būti pakankamai „subrendusi“, kad tam tikra prasme „apsispręstų“, ar priimti embrioną, tačiau ši idėja išlieka kontroversiška.

Panašias rizikas patiria ir kitos menstruojančios rūšys, pavyzdžiui, kai kurie šikšnosparniai ar vadinamosios dramblinės kirstukės – jų placentos kartais prisitvirtina pernelyg giliai. Tai gali rodyti, kad tokia reprodukcinė sistema yra sudėtinga ir labai išsivysčiusi.

Gali būti, kad menstruacijos tėra gimdos pasirengimo palikuonims šalutinis produktas. Tačiau kol kas tai – labiau pagrįstos spėlionės nei galutinės išvados.

Net ir pasibaigus menstruacijoms, moters kūno evoliucinė mįslė nesibaigia. Žmonės yra viena iš nedaugelio rūšių pasaulyje, patiriančių menopauzę. Gyvūnų karalystėje tai itin reta, o kodėl ji apskritai egzistuoja, iki šiol nėra aišku.

Dauguma žinduolių išlieka reprodukciškai aktyvūs visą suaugusį gyvenimą, o žmogus gali gyventi dar kelis dešimtmečius po paskutinių mėnesinių.

Tarp nedaugelio mums artimesnių pavyzdžių minimi kai kurie dantytieji banginiai, pavyzdžiui, orkos ar banginiai pilotai. Bandymas suprasti, kas bendro tarp šių rūšių ir žmogaus, gali padėti atskleisti menopauzės paslaptis.

Viena populiariausių idėjų vadinama močiutės hipoteze. Jos esmė tokia: vyresnės patelės nustoja gimdyti ir savo energiją bei resursus nukreipia anūkų auginimui, taip netiesiogiai didindamos savo genų perdavimo sėkmę.

Vis dėlto, kad toks aiškinimas būtų tvirtai pritaikytas žmonėms, reikėtų įrodyti, jog iki žemdirbystės laikų visuomenėse buvo pakankamai moterų, gyvenusių po vaisingo amžiaus ir sistemingai padėjusių auginti palikuonis. Tokius duomenis surinkti sudėtinga, o kai kurie modeliai, paremti šiuolaikinėmis medžiotojų-rankiotojų bendruomenėmis, ne visada parodė pakankamai didelę naudą, kuri kompensuotų evoliucinę reprodukcijos nutraukimo „kainą“.

Egzistuoja ir kita, labiau netikėta versija – patriarcho hipotezė. Ji teigia, kad kai patinai įgijo galimybę ilgiau išlaikyti aukštą statusą ir reprodukcinę prieigą net po fizinio piko, natūrali atranka galėjo „favorizuoti“ ilgesnę gyvenimo trukmę. Jei ilgaamžiškumą lemiantys genai būtų susiję su X, o ne Y chromosoma, tai galėjo pailginti ir patelių gyvenimą, sudarant sąlygas joms per gyvenimą išnaudoti visą turimų kiaušialąsčių rezervą.

Kitaip tariant, menopauzė galėjo būti ilgesnės gyvenimo trukmės šalutinis padarinys. Tačiau ši idėja taip pat nepaaiškina visko – pavyzdžiui, kodėl daugelyje rūšių patelės vidutiniškai gyvena ilgiau nei patinai, ir remiasi prielaida, kurios dar nepavyko galutinai patikrinti: kad svarbiausi ilgaamžiškumo genai nėra susiję su Y chromosoma.

Be menstruacijų ir nėštumo žmonės neegzistuotų. O be menopauzės gali būti, kad mūsų rūšis nebūtų buvusi tokia sėkminga. Praėjus daugiau nei 150 metų nuo natūralios atrankos teorijos suformulavimo, moters kūno evoliucija išlieka vienas didžiausių neišspręstų biologijos galvosūkių.