Naujo tipo kasdien vartojama tabletė klinikiniame tyrime pasirodė veiksmingesnė už šiuo metu prieinamus geriamuosius analogus – ji geriau mažino svorį ir gerino cukraus kiekio kraujyje kontrolę. Vaistas, vadinamas orforglipronu, gali tapti reikšmingu lūžiu sparčiai augančioje geriamųjų svorio mažinimo vaistų rinkoje.
Injekcinio svorio mažinimo vaisto semagliutido (plačiau žinomo prekių ženklais „Wegovy“ ir „Ozempic“) atsiradimas prieš kelerius metus ryškiai pakeitė šią rinką.
Semagliutidas priklauso gliukagoną panašaus peptido-1 (GLP-1) vaistų klasei. Šie preparatai imituoja žarnyne gaminamą hormoną GLP-1, kuris išsiskiria netrukus po valgio.
GLP-1 siunčia į smegenis sotumo signalą, lėtina virškinimą ir skatina insulino išsiskyrimą. Atkartodami šio hormono poveikį, GLP-1 vaistai pasirodė itin veiksmingi valdant 2 tipo diabetą ir skatinant svorio mažėjimą.
Nors semagliutidas plačiai naudojamas, viena pagrindinių problemų yra tai, kad jį reikia leistis į pilvą, šlaunis arba žasto sritį. Tai gali būti sudėtinga žmonėms, kurie bijo adatų, arba tiems, kurie nenori patys sau atlikti injekcijų dėl nepatogumo.
Kitas praktinis iššūkis – injekcinėms GLP-1 formoms visoje tiekimo grandinėje būtinas šaldymas. Tai ypač apsunkina prieinamumą mažesnių ir vidutinių pajamų šalyse, kur šaltoji grandinė ne visuomet patikima.
Dėl šių priežasčių mokslininkai ir vaistų kūrėjai vis aktyviau tiria geriamąsias semagliutido versijas. Dabartiniai duomenys rodo, kad geriamasis semagliutidas gali būti labai veiksmingas, tačiau jį reikia vartoti nevalgius, o po to dar 30 minučių negalima nei valgyti, nei gerti.
Be to, toks preparatas yra brangus gaminti ir pasižymi mažesniu biologiniu prieinamumu nei injekcinė forma – teigiama, kad organizmas įsisavina tik apie 1 proc. suvartotos veikliosios medžiagos.
Vis dėlto neseniai paskelbti 3 fazės klinikinio tyrimo rezultatai rodo, kad naujas geriamasis svorio mažinimo vaistas galėjo įveikti dalį šių problemų ir net pranokti dabartinius rinkoje esančius geriamuosius semagliutido produktus.
52 savaites trukusiame 3 fazės tyrime dalyvavo 1 698 suaugusieji, sergantys 2 tipo diabetu, šešiose šalyse. Tyrimo tikslas buvo palyginti įprastus geriamojo semagliutido produktus su orforglipronu, kuris taip pat vartojamas kasdien tablečių pavidalu.
Pagrindinis vertinimo kriterijus buvo HbA1c sumažėjimas. Tai kraujo tyrimas, atspindintis vidutinį gliukozės kiekį per pastaruosius tris mėnesius, ir laikomas standartiniu diabeto kontrolės rodikliu. Diabetas diagnozuojamas, kai HbA1c siekia 6,5 proc. ar daugiau.
Pradinė vidutinė HbA1c reikšmė buvo 8,3 proc. Po 52 savaičių nustatyta, kad orforglipronas šį rodiklį sumažino vidutiniškai 1,71–1,91 proc., o geriamasis semagliutidas – 1,47 proc.
Tyrimas parodė, kad orforglipronas ne tik atitiko tikslą įrodyti panašų veiksmingumą, bet ir buvo pranašesnis mažinant cukraus kiekį kraujyje. Orforgliproną vartoję dalyviai taip pat numetė daugiau svorio: vidutiniškai 6,1–8,2 kg, palyginti su 5,3 kg semagliutido grupėje.
Tačiau tyrime išryškėjo ir svarbus toleravimo klausimas. GLP-1 grupės vaistai gali sukelti virškinamojo trakto nepageidaujamų reakcijų, tokių kaip pykinimas, vėmimas, viduriavimas ar vidurių užkietėjimas. Šiame tyrime apie tokius simptomus pranešė maždaug 59 proc. orforgliproną vartojusių dalyvių, kai semagliutido grupėse šis rodiklis siekė 37–45 proc.
Skirtumą gali lemti ryškesnės kasdienės veikliosios medžiagos koncentracijos piko reikšmės vartojant orforgliproną. Dėl nepageidaujamų reiškinių gydymą nutraukė apie 10 proc. orforgliprono grupės dalyvių, o semagliutido grupėse – 4–5 proc.
Kol kas nėra tiesioginių tyrimų, kuriuose būtų lyginamos injekcinės GLP-1 formos su orforglipronu. Vis dėlto šiame tyrime diabetu sergančių žmonių svorio mažėjimas apskritai panašus į anksčiau stebėtus rezultatus, vartojant injekcinius GLP-1 preparatus.
Tyrimo išvados leidžia orforgliproną laikyti vienu rimčiausių semagliutido konkurentų. Vaistą sukūrė „Eli Lilly“.
Dar viena svarbi orforgliprono savybė – jis priklauso vadinamųjų mažųjų molekulių vaistų kategorijai. Tai sintetinė cheminė medžiaga, pakankamai maža, kad galėtų būti absorbuojama per žarnyno sienelę ir veikti GLP-1 receptorius, nors savo struktūra ir nėra panaši į patį GLP-1 hormoną.
Tuo metu geriamasis semagliutidas yra peptidinis vaistas – jo aminorūgščių struktūra glaudžiai panaši į natūralaus GLP-1 hormono.
Kaip mažos molekulės vaistas, orforglipronas, tikėtina, yra pigesnis ir paprastesnis gaminti nei peptidinės kilmės preparatai, tokie kaip semagliutidas.
Be to, kaip ir geriamajam semagliutidui, jam nereikia šaldymo. Tai suteikia logistinį pranašumą prieš injekcines GLP-1 formas ir gali būti ypač svarbu plečiant prieinamumą šalyse, kur šaldymo infrastruktūra yra nepatikima.
Vis dėlto dar neaišku, kaip orforglipronui seksis platesnėje rinkoje, vertinant ne tik veiksmingumą, bet ir toleravimą bei ilgalaikį vartojimą. Nors tyrimas parodė pranašumą cukraus kontrolei ir svorio mažėjimui, didesnis nepageidaujamų reiškinių dažnis ir dažnesnis gydymo nutraukimas gali sumažinti entuziazmą.
Orforglipronas taip pat dar tiriamas pacientams, turintiems nutukimą, bet nesergantiems diabetu.
