Ankstyvieji Alzheimerio ligos požymiai gali slypėti žmogaus kalboje, tačiau kol kas nėra iki galo aišku, kurie tarimo ir kalbėjimo niuansai diagnozei yra svarbiausi.
2023 m. atliktas tyrimas leidžia manyti, kad senstant svarbiau tampa ne tai, ką sakome, o kaip tai pasakome. „Toronto universiteto“ mokslininkai teigia, jog kasdienės kalbos tempas gali būti tikslesnis kognityvinio silpnėjimo rodiklis nei sunkumai prisimenant konkretų žodį.
„Mūsų rezultatai rodo, kad bendro kalbėjimo greičio pokyčiai gali atspindėti pokyčius smegenyse“, – tyrimo publikavimo metu sakė kognityvinis neurologas Jedas Meltzeris.
„Tai leidžia manyti, kad kalbėjimo greitis turėtų būti vertinamas kaip standartinių kognityvinių testų dalis – taip gydytojai galėtų greičiau pastebėti silpnėjimo požymius, o vyresnio amžiaus žmonės turėtų daugiau galimybių rūpintis smegenų sveikata“, – pridūrė jis.
Vadinamasis „žodis ant liežuvio galo“ (lethologica) reiškinys pažįstamas tiek jauniems, tiek vyresniems žmonėms. Vis dėlto su amžiumi daiktų pavadinimus prisiminti gali būti vis sunkiau, ypač po 60 metų.
Siekdami išsiaiškinti, kodėl taip nutinka, tyrėjai paprašė 125 sveikų 18–90 metų suaugusiųjų išsamiai apibūdinti pateiktą sceną.
Vėliau dalyviams buvo rodomi kasdieniai objektai, o kartu jie klausėsi garso įrašų, kurie turėjo arba padėti, arba suklaidinti.
Pavyzdžiui, rodant šluotos nuotrauką, garso įraše galėjo būti ištariamas panašiai skambantis žodis, kuris dėl rimo palengvina teisingo atsakymo prisiminimą. Tačiau kitu atveju dalyviai galėjo išgirsti susijusį žodį (pavyzdžiui, šluostę), kuris akimirkai nukreipia mintį į šalį.
Tyrimas parodė: kuo greitesnė buvo natūrali dalyvių kalba pirmojoje užduotyje, tuo sparčiau jie pateikdavo atsakymus antrojoje.
Rezultatai dera su vadinamąja apdorojimo greičio teorija: ji teigia, kad kognityvinio silpnėjimo centre yra bendras informacijos apdorojimo sulėtėjimas, o ne vien atminties „centrų“ silpnėjimas.
„Akivaizdu, kad vyresni suaugusieji įvairias kognityvines užduotis atlieka gerokai lėčiau nei jaunesni – įskaitant žodžių produkcijos užduotis, tokias kaip paveikslėlių įvardijimas, atsakymai į klausimus ar rašytų žodžių skaitymas“, – aiškino psichologo Hsi T. Wei vadovaujama „Toronto universiteto“ komanda.
„Natūralioje kalboje vyresni žmonės taip pat dažniau daro nesklandumų – pasitaiko neužpildytų ir užpildytų pauzių (pavyzdžiui, „uh“ ir „um“), be to, jų kalbėjimo tempas apskritai būna lėtesnis“, – pridūrė tyrėjai.
2024 m. publikuotame tekste „The Conversation“ demencijos tyrėja Claire Lancaster pažymėjo, kad „Toronto“ komandos darbas „atvėrė įdomias galimybes… parodė, jog kognityvinius pokyčius gali išduoti ne tik tai, ką sakome, bet ir tai, kaip greitai tai pasakome“.
Pastaruoju metu kai kurie dirbtinio intelekto algoritmai, analizuodami kalbos ypatumus, mėgino prognozuoti Alzheimerio diagnozę, o tikslumas siekė 78,5 proc.
Kiti tyrimai nustatė, kad žmonės, kurių smegenyse aptinkama daugiau amiloidinių plokštelių požymių, 1,2 karto dažniau patiria su kalba susijusių sunkumų. Amiloidinės plokštelės, kaip ir tau baltymo sankaupos, laikomos vienais pagrindinių Alzheimerio ligos požymių.
2024 m. „Stanfordo universiteto“ tyrėjų vadovaujamas darbas parodė, kad ilgesnės pauzės ir lėtesnis kalbėjimo tempas siejasi su didesniu susivijusių tau baltymų kiekiu.
237 kognityvinių sutrikimų neturinčių suaugusiųjų neurovizualizacijos duomenys leidžia manyti, kad didesnė tau „našta“ dažniau siejama su lėtesniu kalbėjimu, ilgesnėmis pauzėmis tarp frazių ir didesniu pauzių skaičiumi apskritai.
Įdomu tai, kad dalyviai, kurių smegenyse buvo daugiau tau požymių, nebūtinai prasčiau susidorodavo su atminties atgaminimo testais. Gali būti, kad jie vis dar randa teisingą atsakymą, tačiau tam prireikia daugiau laiko – todėl kalba lėtėja ir daugėja pauzių.
Jeigu ši prielaida teisinga, tuomet kalbos ypatumai atliekant atminties atgaminimo užduotis galėtų suteikti naujos informacijos apie žmogaus neurologinę būklę – tokios, kurios tradiciniai testai ne visada užfiksuoja.
„Tai rodo, kad kalbos pokyčiai gali atspindėti Alzheimerio ligos patologijos vystymąsi net ir tada, kai dar nėra akivaizdaus kognityvinio sutrikimo“, – daro išvadą 2023 m. tyrimo autoriai.
„Ypač perspektyvu būtų analizuoti kalbą, kai po tam tikro laiko prašoma atpasakoti istoriją – tai yra uždelsto atgaminimo užduotyje“, – rašo komanda.
Mokslininkai pabrėžia, kad dabar reikia ilgalaikių tyrimų: būtina stebėti žmones, kurie atminties testus atlieka lėčiau, ir įvertinti, ar vėliau jiems iš tiesų dažniau išsivysto demencija ar kiti kognityviniai sutrikimai.
Be to, net ir nustačius padidėjusias tau sankaupas ar amiloidines plokšteles smegenyse, tai dar nereiškia, kad žmogui neišvengiamai išsivystys Alzheimerio liga.
Nors darbo dar daug, mokslininkai vis labiau artėja prie to, kad iššifruotų subtilius žmogaus kalbos niuansus ir geriau suprastų, ką mūsų žodžiai bei jų tartis pasako apie smegenų būklę.
2023 m. tyrimas publikuotas žurnale „Aging, Neuropsychology, and Cognition“.
Ankstesnė šio straipsnio versija buvo publikuota 2025 m. liepą.
