Naujas imunoterapinis vaistas ankstyvame klinikiniame tyrime parodė daug žadančių rezultatų gydant prostatos vėžį. Vaistas, pavadintas „VIR-5500“, priklauso vadinamųjų „užmaskuotų“ T ląstelių aktyvatorių (T-cell engager) grupei. Šio tipo gydymas suaktyvina paties organizmo imuninę sistemą, kad ji tiksliau atakuotų vėžines ląsteles.
Tyrimas dar tebevyksta, o jo rezultatai kol kas nėra perėję mokslinės recenzijos (peer review) procedūros. Jame dalyvavo pažengusiu prostatos vėžiu sergantys pacientai, kuriems ankstesni gydymo būdai nepadėjo – jiems buvo skiriamas „VIR-5500“.
Pirminiai duomenys parodė, kad pacientams, gavusiems didžiausias dozes, net 82 proc. fiksuotas PSA (prostatos specifinio antigeno) rodiklio sumažėjimas – tai vienas dažniausiai naudojamų prostatos vėžio eigos vertinimo kriterijų.
Be to, beveik pusei šios grupės pacientų sumažėjo navikai tiek pirminėje vietoje, tiek metastazėse – tai yra židiniuose, į kuriuos vėžys buvo išplitęs iš prostatos į kitas kūno vietas.
Vėžinės ląstelės turi įvairių mechanizmų, leidžiančių išvengti imuninės sistemos atakos. Imunoterapija siekia sustiprinti organizmo gebėjimą atpažinti ir sunaikinti vėžį, kartu neutralizuodama šiuos „išsisukinėjimo“ būdus.
Nors pastaraisiais metais kai kurios imunoterapijos formos pasižymėjo itin sėkmingais rezultatais, daugelis vėžio rūšių, įskaitant prostatos vėžį, vis dar išlieka sunkiai gydomos. Dėl to išlieka poreikis kurti veiksmingesnius, saugesnius imunoterapinius vaistus.
T ląstelių aktyvatoriai veikia „surišdami“ T ląsteles (imunines ląsteles) ir vėžines ląsteles: vaistas prisijungia prie molekulių abiejų tipų ląstelių paviršiuje ir priverčia jas priartėti. Tai paskatina T ląsteles išskirti vėžines ląsteles naikinančias medžiagas ir sukelia uždegiminių procesų grandinę, padedančią naikinti naviką.
Šiuo metu žinoma daugiau nei 200 skirtingų T ląstelių aktyvatorių, kurių daugelis tiriami klinikiniuose tyrimuose siekiant gydyti įvairius navikus, pavyzdžiui, dauginę mielomą, leukemiją ar plaučių vėžį.
Šie vaistai tiriami ne vien onkologijoje. Manoma, kad jie galėtų būti naudingi ir kai kurių virusinių ligų gydyme, pavyzdžiui, hepatito B, kuris gali sukelti ilgalaikę infekciją. Kaip ir vėžys, virusai kartais geba išvengti imuninės sistemos atsako, o T ląstelių aktyvatoriai galėtų padėti efektyviau pašalinti užkrėstas ląsteles.
Vis dėlto su šios klasės vaistais siejama ir reikšminga rizika. Stiprus uždegiminis atsakas gali tapti „dviašmeniu kardu“ ir kai kuriais atvejais sukelti sunkią būklę – citokinų išsiskyrimo sindromą. Citokinai yra baltyminiai signalai, skatinantys uždegimą. Įprastai jų išsiskyrimas griežtai reguliuojamas, tačiau šio sindromo metu reakcija gali tapti per stipri ir nekontroliuojama, o tai gali baigtis daugelio organų pažeidimu ir kelti grėsmę gyvybei.
Panašūs toksiški uždegiminiai šalutiniai reiškiniai pasitaiko ir taikant kitas imunoterapijas. Tikėtina, kad juos sukelia labai intensyvus, staigus imuninės sistemos suaktyvinimas. Dėl to T ląstelių aktyvatorius ir kitus imunoterapinius vaistus siekiama tobulinti taip, kad jų poveikis būtų mažiau toksiškas.
Vienas iš sprendimų – sukurti imunoterapijos formas, kurios būtų neaktyvios tol, kol nepatektų į naviko aplinką, o tuomet būtų „įjungtos“. Tai daroma vaistą padengiant vadinamąja „kauke“, kuri neleidžia jam prisijungti prie T ląstelių ir vėžinių ląstelių. Patekus į naviką, ten gausiau esančios molekulės gali šią kaukę suskaidyti, ir vaistas tampa aktyvus.
„VIR-5500“ yra vienas iš tokių „užmaskuotų“ T ląstelių aktyvatorių. Tokia technologija gali suteikti dvigubą naudą: išlaikyti veiksmingumą ir kartu padidinti saugumą, nes uždegiminis atsakas labiau apsiribotų naviko sritimi, o ne išplistų po visą organizmą.
Be to, kai kurie T ląstelių aktyvatorių taikiniai gali būti randami ne tik vėžinėse, bet ir sveikose ląstelėse. „Užmaskavimas“ teoriškai gali padėti geriau atskirti vėžį nuo sveikų audinių, mažinti toksinį poveikį ir kartu didinti priešvėžinį efektyvumą.
Dar vienas privalumas – aktyvios vaisto formos susidarymui organizme reikia laiko, todėl gali keistis dozavimo principai. Praktikoje T ląstelių aktyvatoriai neretai pradedami skirti mažomis dozėmis, o vėliau jos palaipsniui didinamos, kad būtų išvengta staigaus imuninės sistemos „perjungimo“. „Kaukė“ gali leisti vaistui veikti lėčiau ir tolygiau, o tai potencialiai supaprastintų skyrimą ir sumažintų rizikas. Taip pat manoma, kad pati „kaukė“ gali apsaugoti vaistą nuo greito suirimo organizme ir pailginti jo veikimo trukmę.
Svarbus šio tyrimo pastebėjimas – daugumai pacientų, gavusių didžiausias „VIR-5500“ dozes, uždegiminiai šalutiniai reiškiniai buvo tik lengvi. Turint omenyje, kad šiai vaistų grupei būdingas toksiškumas, tai vertinama kaip itin reikšmingas signalas, jog „užmaskavimo“ mechanizmas gali padėti sumažinti pernelyg stipraus uždegimo riziką.
Jeigu tolimesni tyrimai patvirtins, kad „užmaskuoti“ T ląstelių aktyvatoriai yra ir saugesni, ir veiksmingesni, jų panaudojimo galimybės gali smarkiai išsiplėsti. Tokius vaistus būtų galima derinti su tradicinėmis vėžio gydymo priemonėmis, pavyzdžiui, chemoterapija ar radioterapija, siekiant dar geresnio efekto.
Panašios technologijos ankstyvuose tyrimuose jau rodo viltingus rezultatus ir prostatos vėžio srityje, o klinikiniai bandymai pradedami ir su kitais vėžiais, įskaitant kasos, storosios žarnos ir plaučių vėžį.
Vis dėlto, kadangi tyrimai dar nebaigti, kol kas per anksti vertinti galutinę klinikinę sėkmę. Ankstyvieji etapai paprastai apima palyginti nedaug pacientų, o pateikti duomenys dar nėra įvertinti recenzentų ir buvo pristatyti onkologijos konferencijoje.
Nepaisant to, pirminiai rezultatai suteikia vilčių gydant tuos vėžius, kuriuos iki šiol buvo sunku suvaldyti kitomis imunoterapijomis.
Sheena Cruickshank, imunologijos profesorė, „Manchester University“, ir Jonathan Worboys, imunologijos ir uždegimo instituto mokslo darbuotojas, „Manchester University“.
