Fikuso laistymas – svarbi priežiūros dalis, tačiau daugelis augintojų į ją žiūri pernelyg rimtai. Vietoj dažno vandens pylimo verta išmokti paprastą techniką, kuri dažnai duoda geresnių rezultatų.
Daugelis fikusų šeimininkų savo vazoną prižiūri tarsi augalas būtų tamagotčis, kurį būtina nuolat „pamaitinti“ vandeniu, kad šis neįsižeistų ir nepradėtų mesti lapų. Kai kuriose šeimose tai net virsta rytiniu ritualu: kava sau, stiklinė vandens – žaliajam kambario gyventojui. Tačiau šio populiaraus augalo paradoksas paprastas: per didelė globa jam gali pakenkti greičiau nei saikingas dėmesys.
Fikusas – tas atvejis, kai šeimininko „tingumas“ tampa geriausia pagalba, o sausesnė žemė ne visada reiškia nepriežiūrą. Iš tiesų fikusas jaučiasi kur kas geriau, kai apie laistymą prisimenama rečiau, nei dažnai pataria gėlių parduotuvėse. Įsivaizduokite, kad augalo šaknys nuolat stovi pelkėje: vanduo išstumia orą iš dirvožemio, o šaknys ima tiesiog dusti.
Tuomet prasideda grandininė reakcija, kurią sustabdyti sunku. Užuot gėręs vandenį, augalas „panikuoja“ ir pradeda mesti net sveikus lapus. Žmogui atrodo, kad augalui trūksta drėgmės, todėl jis pila dar daugiau vandens, o situacija tampa kritinė. Ant lapų gali atsirasti neestetiški rudi ar net juodi pakraščiai – tai signalas, kad vazone jau vyksta procesai, bloginantys augalo būklę ir išvaizdą.
Prieš laistant svarbu atlikti paprastą patikrinimą. Įkiškite pirštą į žemę: jei jaučiate vėsą ir drėgmę, vandens kol kas nereikia. Jei vazonas nėra per didelis, jį galima ir pakelti – lengvas vazonas paprastai reiškia, kad metas laistyti, o sunkesnis rodo, kad drėgmės dar pakanka. Fikusui būtina pauzė: geriausia, kai tarp laistymų žemė spėja pradžiūti.
