Patyrusios šeimininkės, kurioms teko tvarkytis su ketiniais indais, padengtais daugelį metų kauptu riebalų ir purvo sluoksniu, puikiai žino, kad tokį apnašą nuvalyti nėra paprasta. Vis dėlto yra metodas, kuris gali padėti grąžinti ketui beveik pirminę išvaizdą.
Ketaus katilas neretai keliauja iš kartos į kartą kartu su istorijomis apie gardžiausią plovą, tačiau kartais atrodo taip, lyg būtų išgyvenęs ištisą amžių. Juodas pridegęs sluoksnis, susikaupęs per metus, tampa toks kietas, kad įprasta kempinė ar net metalinis grandiklis tik slysta paviršiumi, nepalikdami jokio rezultato. Dalis žmonių bijo sugadinti indą agresyvia chemija, kiti tiesiog pavargsta šveisti iki nuospaudų.
Tačiau egzistuoja būdas, kuris valymą paverčia tikru reginiu ir leidžia apsieiti be nė lašo indų ploviklio. Vienas patikrintų metodų – kaitinimas atviroje ugnyje, pavyzdžiui, laužo žarijose. Ketaus struktūra yra porėta, o pridegimas dažniausiai yra ne šiaip nešvarumai, o į poras įsigėrę ir iškepę riebalai. Esant labai aukštai temperatūrai vyksta išdegimo procesas: susikaupęs sluoksnis virsta pelenais.
Kai katilas įkaista iki pakankamos temperatūros, pridegęs sluoksnis ima trūkinėti ir atšokti gabalais. Pirmiausia reikėtų įkurti gerą laužą, kad būtų daug kaitros ir žarijų. Katilą statykite į patį liepsnos centrą arba pakabinkite virš ugnies – svarbu, kad karštis pasiektų sieneles iš visų pusių. Po 1–2 valandų galima pastebėti, kad juodas paviršius pilkėja – tai ženklas, jog riebalai išdegė.
Svarbiausia taisyklė po procedūros – neskubėti. Ketus itin nemėgsta staigių temperatūros pokyčių. Jei ištrauksite įkaitusį katilą ir iš karto apipilsite šaltu vandeniu, jis gali sutrūkti. Reikėtų leisti jam atvėsti natūraliai, kartu su laužo pelenais. Kai indas taps tik šiltas, likučius dažniausiai pakanka nuvalyti sausa šluoste arba perplauti po tekančiu vandeniu – nešvarumai turėtų pasišalinti daug lengviau.
