SĮ „Vilniaus miesto būstas“, siekdama keisti nusistovėjusius stereotipus, įgyvendino socialinę kampaniją „(Ne)svetimas kaimynas“. Joje pristatomos socialinio būsto gyventojų istorijos iš pirmų lūpų – jos skatina susimąstyti ir permąstyti išankstines nuostatas.
„Deja, dalis visuomenės vis dar mano, kad socialiniuose būstuose gyvena tik nedirbantys ar atsakomybės vengiantys žmonės. Tai patvirtina ir mūsų užsakymu visoje Lietuvoje atlikta gyventojų nuomonės apklausa – nors neigiamų asociacijų mastas po truputį mažėja, jos vis dar labai stiprios. Socialinis būstas dažniausiai siejamas su finansiniais sunkumais, o tokios asociacijos kaip „asocialus asmuo“ ar „nenoras dirbti“ nyksta lėtai. Tai rodo, kad požiūrį keisti galima tik nuosekliu darbu“, – sako SĮ „Vilniaus miesto būstas“ direktorė Rosita Žibelienė.
Pasak jos, tikėtis, kad visuomenės požiūris į socialinio būsto gyventojus kardinaliai pasikeis per trumpą laiką, būtų naivu. Įsitikinimai, kurie šiandien vis dar gajūs, formavosi ne vieną dešimtmetį, todėl jų kaita – ilgas procesas. Būtent todėl kampanijos „(Ne)svetimas kaimynas“ esmė – ne kalbėti apie socialinio būsto gyventojus iš šalies, o suteikti jiems patiems galimybę kalbėti. Ši kampanija socialiniuose tinkluose ir viešojoje erdvėje pasiekė 2,78 mln. auditoriją.
Kai kalba tie, apie kuriuos dažniausiai kalbame be jų
Pavasarį, SĮ „Vilniaus miesto būstas“ iniciatyva, komunikacijos agentūra „Idea prima“ atliko gyventojų nuomonės apklausą. Rezultatai parodė, kad labiausiai paplitęs įsitikinimas – jog socialiniuose būstuose gyvena žmonės, turintys finansinių sunkumų ir gaunantys mažas pajamas. Taip mano 35 proc. apklaustųjų.
Daliai respondentų socialinio būsto gyventojas asocijuojasi su žmogumi, kuriam reikia pagalbos, – jį laiko vargšu (taip atsakė 10 proc.), o 9 proc. apklaustųjų socialinį būstą sieja su tingėjimu, nenoru dirbti ir bedarbyste.
Tačiau realybė yra įvairesnė. Kampanijos „(Ne)svetimas kaimynas“ herojai – socialinio būsto gyventojai – vaizdo įrašuose dalijasi savo patirtimi. Vieniems pagalbos prireikė po nelaimingų atsitikimų, kitiems dėl prastos sveikatos būklės socialinis būstas tapo vienintele galimybe gyventi savarankiškai ir oriai.
Pavyzdžiui, klausos negalią turinti socialinio būsto gyventoja Viktorija pasakoja, kad negalia netrukdo gyventi visaverčio gyvenimo, o socialinis būstas suteikia galimybę siekti svajonių – gyventi savarankiškai ir stiprinti pasitikėjimą savimi.
Iš viso kampanijos metu visuomenei pristatytos penkios realios socialiniame būste gyvenančių žmonių istorijos. Jas įgarsinti padėjo knygų autorė, nuomonės formuotoja Rimantė Kulvinskytė.
Realias istorijas vilniečiai galėjo išgirsti ir pakėlę ragelį specialioje instaliacijoje Katedros aikštėje. Čia buvo galima išklausyti tris įgarsintas istorijas. Žmonių reakcijos buvo filmuojamos, o iš užfiksuotų akimirkų sukurtas vaizdo klipas, tapęs dar viena priemone jautriai pristatyti tikras socialinio būsto gyventojų patirtis.
Remiantis apklausos duomenimis, visą rugsėjo mėnesį sostinėje pristatyta plakatų serija, sukurta pasitelkiant dirbtinį intelektą. Plakatuose šalia „mitinio“ socialinio būsto gyventojo vaizdo buvo pateikiamos tikrų žmonių fotografijos – taip siekta palyginti stereotipinį įvaizdį su realybe.
Visuomenės požiūris keičiasi lėtai, bet kryptingai
2025 m. pabaigoje atliktas įmonės žinomumo tyrimas atskleidė, kad gyventojų požiūris į socialinį būstą išlieka nevienalytis. Nors didėja gyventojų informuotumas apie tai, kad jų kaimynystėje yra socialinių būstų, ir auga teigiamas jų vertinimas, socialinio būsto samprata vis dar dažnai pagrįsta stereotipais.
Vilniaus miesto gyventojai sąvoką „socialinis būstas“ pirmiausia sieja su būstu socialiai pažeidžiamiems ir sunkumų patiriantiems asmenims. Dalis respondentų socialinį būstą vis dar jungia su priklausomybių turinčiais, socialinės rizikos asmenimis ir kitomis neigiamomis asociacijomis.
Kita vertus, reikšmingai padidėjo Vilniaus miesto gyventojų dalis, teigianti tikrai arba greičiausiai žinanti, kad jų kaimynystėje yra socialinių būstų. Taip pat išaugo ir gyventojų dalis, kurie teigiamai vertintų naujų socialinių būstų atsiradimą savo name ar laiptinėje.
Reikia atkreipti dėmesį, kad gyventojų nuomonės apklausa buvo vykdyta visos Lietuvos mastu, o įmonės žinomumo tyrimas ir socialinė akcija „(Ne)svetimas kaimynas“ – tik Vilniuje. Todėl kampanijos poveikis bendriems šalies rezultatams galėjo būti ribotas. Tai leidžia daryti prielaidą, kad lokaliai įgyvendinamos iniciatyvos negali iš esmės pakeisti visos šalies nuomonės, tačiau jos kuria svarbų pagrindą tolimesnėms permainoms.
Tikimasi, kad ateityje panašios socialinės akcijos bus organizuojamos ir kitose savivaldybėse. Taip būtų pasiekta didesnė visuomenės dalis ir nuosekliau keičiamas požiūris į socialinio būsto gyventojus.
Nuoseklaus darbo pradžia, o ne pabaiga
„Socialinę kampaniją pradėjome su aiškiu, bet sudėtingu tikslu – siekėme pakeisti visuomenės požiūrį į socialinio būsto gyventojus. Ne vienus metus dirbdami su socialiai jautriomis grupėmis suprantame, kad su šia tema susijusios klišės yra įsigalėjusios ir dažnai grindžiamos ne asmenine patirtimi, o išankstinėmis nuostatomis. Mūsų lūkestis nebuvo viską pakeisti iš karto – neigiamą požiūrį siekiame keisti pamažu. Dėl to sąmoningai pasirinkome kalbėti ne apie socialinio būsto gyventojus, o suteikėme galimybę kalbėti jiems patiems“, – pažymi R. Žibelienė.
Pasak direktorės, kampanija pasiekė plačią auditoriją, o socialinio būsto tema tapo labiau matoma viešojoje erdvėje. Tačiau ji dar kartą parodė, kad vienkartinė iniciatyva negali iš esmės pakeisti nuostatų, kurios formavosi dešimtmečiais. Tai – tik nuoseklaus, ilgalaikio darbo pradžia.
„Vilniaus miesto būstas“ informacija
