Kraujo „superilgaamžių“ – itin ilgai ir sveikai gyvenančių žmonių – sudėtis mokslininkams vis labiau primena savotišką jaunystės eliksyrą.
Vis daugėja įrodymų, kad šimtamečiai (sulaukiantys 100 metų) ir superšimtamečiai (sulaukiantys 110 ir daugiau) pasižymi išskirtiniais kraujo rodikliais, aiškiai besiskiriančiais nuo daugumos trumpiau gyvenančių žmonių.
Jeigu mokslininkams pavyktų tiksliai suprasti, kuo šie patys vyriausi žmonės skiriasi nuo kitų ir kodėl, tai galėtų atverti kelią naujiems būdams pailginti mūsų gyvenimo trukmę ir pagerinti jo kokybę.
Tyrimai rodo, kad palankūs šimtamečių kraujo biomarkeriai ima ryškėti jau apie 65-uosius gyvenimo metus. Kol kas dar neaišku, kaip šie specifiniai kraujo „parašai“ veikia sveikatą ilguoju laikotarpiu ir kiek jie susiję su genais ar gyvenimo būdu, tačiau manoma, kad jie gali atlikti apsauginį vaidmenį nuo senėjimo ir ligų.
Jeigu ši prielaida pasitvirtins, tokie biomarkeriai ateityje galėtų tapti svarbiais taikiniais ilgaamžiškumo tyrimuose ir naujų gydymo metodų kūrime.
Vienas iš išsamiausių iki šiol atliktų superšimtamečio fiziologinių ir genetinių tyrimų buvo skirtas Ispanijoje gyvenusiai Marijai Branjas, kuri sulaukė 117 metų ir tapo viena vyriausių žmonių pasaulyje.
Jos kraujo mėginiai atskleidė kelis išskirtinius dalykus: labai gerus imuninės sistemos rodiklius ir itin žemus „blogojo“ cholesterolio lygius. Tyrėjų teigimu, jos ląstelės elgėsi taip, tarsi būtų gerokai jaunesnio žmogaus.
Įdomu tai, kad mokslininkai nustatė ir didžiulį jos telomerų – chromosomų galus dengiančių apsauginių „dangtelių“ – sutrumpėjimą. Nors trumpi telomerai dažnai siejami su didesne ankstyvos mirties rizika, pastarųjų metų tyrimai rodo, kad tarp paties vyriausio amžiaus žmonių telomerų ilgis nebūtinai yra patikimas senėjimo rodiklis.
Dar daugiau – teoriškai labai trumpi telomerai galėjo net suteikti Marijai tam tikrą pranašumą: trumpiau gyvenančios ląstelės galėjo neleisti vėžinėms ląstelėms pakankamai ilgai daugintis ir išplisti organizme.
Tyrėjai padarė išvadą, kad net ir itin garbus amžius savaime nereiškia prastos sveikatos – bent jau kai kuriais išskirtiniais atvejais.
Ką pasako šimtamečių kraujo sudėtis?
Vis daugiau žmonių pasaulyje sulaukia 100 ir daugiau metų, todėl šimtamečiai vis dažniau tampa svarbiu ilgalaikių sveikatos ir senėjimo tyrimų objektu. Viena iš pagrindinių tyrimų krypčių – išsamus jų kraujo sudėties ir medžiagų apykaitos analizavimas.
Naujas tyrimas iš Kinijos, kuriame buvo analizuotas 65 šimtamečių kraujas, parodė, kad jų metabolinis profilis ryškiai skiriasi nuo vidutinio ir vyresnio, bet dar nesulaukusio 100 metų amžiaus žmonių.
Šimtamečių kraujyje aptikta mažesnių kiekių riebalų rūgščių, riebalinių alkoholų ir kitų svarbių medžiagų apykaitos produktų. Mokslininkai mano, kad šie skirtumai gali būti naudingi bandant prognozuoti žmogaus gyvenimo trukmę.
Ateityje tokie biomarkeriai teoriškai galėtų būti panaudoti kuriant vadinamuosius „ilgaamžiškumo laikrodžius“ – kraujo tyrimus, kurie rodytų ne tik biologinį amžių, bet ir tam tikrą statistinę gyvenimo trukmės perspektyvą.
Pasak tyrėjų, reikšmingi skirtumai tarp šimtamečių, devyniasdešimtmečių ir jaunesnių žmonių kraujo metabolinių profilių gali padėti geriau suprasti, kaip mūsų organizme reguliuojamas ilgaamžiškumas ir kaip šias žinias būtų galima pritaikyti geriatrijos praktikoje.
Kraujas – jautrus sveikatos ir senėjimo veidrodis
Kraujotaka laikoma vienu svarbiausių kanalų, kuriuo per kūną keliauja sveikatos ir ilgaamžiškumo žymenys. Tai, kokias medžiagas perneša jūsų kraujas, gali turėti didelę įtaką ne tik bendram fiziniam pajėgumui, bet ir smegenų sveikatai, ligų rizikai bei mirtingumui.
Pastaraisiais metais atlikti tyrimai parodė, kad jauno kraujo komponentai laboratorinėmis sąlygomis gali tam tikru mastu atjauninti vyresnių žmonių odos ląsteles. Vis dėlto kraujo metabolomikos – visų jame esančių cheminių medžiagų ir metabolitų – laukas yra milžiniškas ir sudėtingas.
Kraujas yra nepaprastai įvairus ir dinamiškas. Net jei pavyksta nustatyti tam tikrų su sveiku senėjimu susijusių biomarkerių, jų interpretavimas ir pritaikymas praktiškai išlieka didelis iššūkis.
Šiuo metu nėra vieno universalaus kraujo tyrimo, kuris patikimai parodytų, kiek dar žmogus gyvens. Gyvenimo trukmę lemia ne tik biologiniai rodikliai, bet ir genai, gyvenimo būdas bei atsitiktiniai gyvenimo įvykiai.
„Greitieji senėjimo keliai“ ir unikalus ilgaamžiškumo parašas
Vis dėlto mokslininkai viliasi, kad superilgaamžių kraujas padės atpažinti vadinamuosius „greituosius senėtojus“ – žmones, kuriems būdinga didesnė ankstyvos mirties ir sunkių ligų rizika.
2024 m. lapkritį paskelbtame tyrime buvo analizuota šimtai skirtingų metabolitų maždaug 5 000 žmonių kraujo mėginiuose. Tyrime dalyvavusiųjų amžius siekė nuo 18 iki 110 metų. Mokslininkams pavyko aptikti unikalų metabolinį profilį, susijusį su ypač ilga gyvenimo trukme.
Šio tyrimo autoriai pabrėžia esminių riebalų rūgščių svarbą – jos tarsi sujungia lipidų apykaitą su kitais organizmo medžiagų apykaitos procesais. Tai rodo, kad specifinės riebalų rūgštys ir jų pusiausvyra kraujyje gali būti ypač glaudžiai susijusios su ilgaamžiškumu.
Dalis metabolitų, siejamų su senėjimo procesais, buvo tiesiogiai susiję su mityba. Tai leidžia manyti, kad mityba yra vienas svarbiausių veiksnių, kuriuos sąmoningai keičiant galima prisidėti prie sveikesnio ir lėtesnio senėjimo.
Mediterraninė mityba, mikrobioma ir genai
Marijos Branjas atvejis šiuo požiūriu yra labai iškalbingas. Ji daugelį metų laikėsi Viduržemio jūros regiono mitybos principų: vartojo daug jogurto ir kitų šiam racionui būdingų produktų. Tyrėjai mano, kad būtent toks mitybos modelis galėjo prisidėti prie jos išskirtinai ilgo ir gana sveiko gyvenimo.
Nustatyta, kad jos žarnyno mikrobioma – žarnyne gyvenančių naudingų mikroorganizmų bendruomenė – buvo stebėtinai „jauna“ ir įvairi, lyginant su jos chronologiniu amžiumi. Tokia mikrobiomos būklė paprastai siejama su geresne bendra sveikata, mažesniu uždegiminių procesų lygiu ir efektyvesniu maistinių medžiagų įsisavinimu.
Genetika taip pat vaidina svarbų vaidmenį. Tam tikri paveldimi genų deriniai gali padidinti tikimybę gyventi ilgiau. Vis dėlto genai nėra galutinis nuosprendis. Aplinkos veiksniai, mityba, fizinis aktyvumas, miego kokybė, streso lygis ir net ankstesnių kartų gyvenimo būdas gali lemti, kaip mūsų genai „atsiskleis“ ilgaamžiškumo požiūriu.
Mokslininkai tikisi, kad šimtamečių ir superšimtamečių tyrimai galiausiai taps ne tik įdomiomis istorijomis ar pavieniais atvejais, bet ir virs realiomis, praktiškomis rekomendacijomis bei vaistais, kurie padės didesnei visuomenės daliai išgyventi ne tik daugiau metų, bet ir išlaikyti gerą sveikatą iki pat vėlyvo amžiaus.
