Dirglumas yra viena dažniausių ir labiausiai varginančių problemų, su kuriomis susiduria paaugliai ir jų šeimos.
Pagrindinis šio sutrikimo požymis – perdėta reakcija į neigiamus emocinius dirgiklius, pasireiškianti pykčio protrūkiais ir stipria, nuolatine irzlumo būsena.
Nors dabartiniai gydymo būdai – psichoterapija ir medikamentai – daliai paauglių padeda, jie neretai būna sunkiai prieinami arba blogai toleruojami.
Mūsų naujas tyrimas, paremtas dvigubai aklu, placebu kontroliuojamu klinikiniu tyrimu, rodo, kad plataus spektro mikromaistinės medžiagos (vitaminai ir mineralai) gali reikšmingai sumažinti stiprų dirglumą paaugliams. Paaugliai, kurių elgesys buvo ypač sunkiai kontroliuojamas ir trikdantis, patyrė itin didelį pagerėjimą.
Tokie rezultatai atveria galimybę taikyti saugią, lengvai pritaikomą ir biologiškai pagrįstą alternatyvą įprastiniam psichiatriniam gydymui.
Skubi efektyvesnio gydymo poreikio problema
Dirglumas būdingas daugeliui psichikos sutrikimų – nerimui, depresijai, dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimui (ADHD) ir kitiems elgesio sutrikimams.
Labai reikalingi tokie gydymo būdai, kurie tiesiogiai taikosi į dirglumą, sukelia mažiau šalutinių poveikių ir yra prieinami visoms bendruomenėms.
Ypač nerimą kelia jaunuolių psichikos sveikatos statistika. Pastaruosius du dešimtmečius visame pasaulyje stebimas jaunimo psichikos sveikatos blogėjimas, o dabar, pasak vienos prestižinės medicinos komisijos, padėtis pasiekė pavojingą etapą.
Vis dėlto tyrimai nuolat pabrėžia, kad labai stokojama veiksmingų ir lengvai prieinamų gydymo priemonių stipriai irzliems paaugliams. Tai rodo didelį nepatenkintą visuomenės sveikatos poreikį.
Mūsų pateikiami duomenys paremti BEAM (Balancing Emotions of Adolescents with Micronutrients) tyrimu. Jame dalyvavo 132 nenaudojantys medikamentų paaugliai (12–17 metų), kuriems buvo nustatytas vidutinio ar sunkaus laipsnio dirglumas. Atsitiktinės atrankos būdu jie buvo suskirstyti į dvi grupes: viena aštuonias savaites gavo mikromaistinių medžiagų (po keturias kapsules tris kartus per dieną), kita – aktyvų placebą. Kartą per mėnesį juos nuotoliniu būdu stebėjo klinikinis psichologas.
Placebo poveikis buvo gana didelis – tai rodo, kad vien dalyvavimas tyrime daugeliui paauglių suteikė vilties ir motyvacijos keisti elgesį. Vis dėlto mikromaistinės medžiagos reikšmingai pranoko placebą pagal pagrindinius klinikinius rodiklius: dirglumo, emocinio reaktyvumo ir bendro pagerėjimo vertinimus.
Ryškiausi efektai pastebėti tarp paauglių, kuriems diagnozuotas nuotaikos reguliacijos sutrikimas su dažnais pykčio protrūkiais (DMDD). Šioje grupėje 64 proc. mikromaistinių medžiagų vartotojų reagavo į gydymą, palyginti su 12,5 proc. placebą gavusių paauglių. Toks skirtumas psichiatrijoje laikomas neįprastai dideliu.
Paaugliai, vartoję mikromaistines medžiagas, tėvų vertinimu, pasižymėjo gerokai geresniu elgesiu ir dažniau rodė prosocialų elgesį (pvz., pagalbą, bendradarbiavimą) nei placebą vartoję bendraamžiai.
Mikromaistinių medžiagų vartojimas taip pat buvo susijęs su greitesniu pagerėjimu pagal klinikinius dirglumo vertinimus, tėvų nurodytą prastesnės nuotaikos (disforijos) sumažėjimą bei pačių paauglių vertinamą gyvenimo kokybę, streso lygį ir prosocialaus elgesio pokyčius.
Vienas ryškiausių ir labiausiai raminančių rezultatų – suicidinių minčių sumažėjimas. Maždaug ketvirtadalis dalyvių tyrimo pradžioje pranešė apie tokias mintis. Laikui bėgant jos mažėjo abiejose grupėse, tačiau paaugliams, vartojusiems mikromaistines medžiagas, pokytis buvo didesnis. Savęs žalojimo elgesys taip pat sumažėjo abiejose grupėse.
Vienintelis šalutinis poveikis, kuris reikšmingai dažniau pasireiškė mikromaistinių medžiagų grupėje, buvo viduriavimas – jį patyrė apie penktadalis (20,9 proc.) dalyvių, palyginti su 6,2 proc. placebo grupėje. Šis poveikis paprastai buvo laikinas ir išnykdavo, kai papildai būdavo vartojami kartu su maistu ir vandeniu.
Mažiau nei 10 proc. dalyvių sunkiai taikėsi prie kapsulių rijimo. Kiti šalutiniai poveikiai – galvos skausmas, pilvo skausmas, burnos sausumas – buvo panašiai dažni abiejose grupėse ir per kelias pirmąsias savaites paprastai išnykdavo.
Socioekonominis fonas – svarbus veiksnys
Gydymo poveikiui didelę įtaką turėjo paauglių socialinė ir ekonominė padėtis.
Dalyviai iš žemesnio socioekonominio sluoksnio dažniau patyrė naudą iš mikromaistinių medžiagų. Tai ypač reikšminga tiek klinikinėje praktikoje, tiek visuomenės sveikatos požiūriu.
Žemesnis socioekonominis statusas dažnai reiškia didesnę nepakankamos mitybos riziką, lėtinį stresą, prastesnę sveikatos priežiūros paslaugų prieigą ir didesnį psichikos sutrikimų paplitimą.
Mūsų rezultatai rodo, kad mikromaistinės medžiagos gali padėti kompensuoti tam tikrus mitybos trūkumus ir biologinius pažeidžiamumus, kurie dažniau ar ryškiau pasireiškia socialiai ir ekonomiškai nuskriaustose grupėse.
Tokia tendencija leidžia manyti, kad, jeigu mikromaistinių medžiagų vartojimą remtų valstybė, tai galėtų tapti pigia, lengvai pritaikoma priemone, galinčia mažinti sveikatos netolygumus.
Daugelis veiksmingų psichosocialinių ar medikamentinių gydymo būdų reikalauja daug išteklių – laiko, kelionių į gydymo įstaigas, specializuotų specialistų pagalbos. Visa tai ypač apsunkina mažesnes pajamas gaunančių šeimų galimybes gauti tinkamą priežiūrą.
Mūsų tyrime visi psichologo susitikimai su paaugliu ir jo šeima vyko nuotoliniu būdu, o mikromaistinės medžiagos dalyviams buvo pristatomos kurjeriu visoje šalyje. Tai ypač padidino intervencijos prieinamumą atokesnėse, kaimiškose vietovėse.
Mikromaistinės medžiagos gali tapti tokia priemone, kuri kartu ir lengvai prieinama, ir pritaikoma tiems jaunuoliams, kurie yra didžiausios rizikos grupėje, bet tradicinės sveikatos sistemos neretai jų nepasiekia.
Tyrimas buvo kuriamas bendradarbiaujant su maorių sveikatos paslaugų teikėjais ir atitinka tradicinį maorių (tikanga) požiūrį. Jame dalyvavo didelė maorių dalyvių proporcija (27 proc.), o tyrėjai glaudžiai bendravo su jais, jų šeimomis ir sveikatos specialistais, siekdami geresnių psichikos sveikatos rezultatų.
BEAM tyrimas pateikia tvirtus įrodymus, kad paprastas mitybinis sprendimas gali ženkliai pagerinti paauglių būseną – sumažinti emocinį reaktyvumą, elgesio sunkumus ir netgi suicidinę mintis.
Šie rezultatai yra svarbūs tėvams, sveikatos priežiūros specialistams, mokytojams ir sprendimų priėmėjams, ieškantiems saugių ir praktiškų priemonių, ypač tais atvejais, kai jaunuoliai negali gauti esamų gydymo būdų arba jų netoleruoja. Be to, tyrimas aiškiai parodo socialinio teisingumo aspektą – stipresnį poveikį patyrė žemesnių pajamų šeimose augantys paaugliai.
Mūsų duomenys leidžia naujai pažvelgti į kai kurias psichikos sutrikimų priežastis, dažnai aiškinamas vien „cheminių medžiagų pusiausvyros sutrikimu“ ar šeimos santykių problemomis.
Dalį dirglumo atvejų galima matyti kaip galimą mitybos ir medžiagų apykaitos pažeidžiamumą, kurį būtų galima mažinti labiau rūpinantis maisto kokybe ir, prireikus, papildant mitybą plataus spektro mikromaistinių medžiagų papildais.
