Kai tarp pažįstamų išgirstu vyrus sakant: „mano žmona nemėgsta gaminti“, dažnai už šių žodžių pajuntu nepasitenkinimo gaidelę. Kartais tai nuskamba kaip lengvas juokelis, o kartais – tarsi nebylus priekaištas. Tada neišvengiamai kyla klausimas, ar kalbame apie tikrą buities problemą, ar tiesiog kartojame seniai įsišaknijusius stereotipus.
Daugeliui iš mūsų nuo vaikystės buvo įdiegta mintis, kad virtuvė yra moters atsakomybė. Jei namuose kvepia šiltu maistu, atrodo, kad šeimoje viskas tvarkoje. O tuščias šaldytuvas tarsi tampa ženklu, jog kažkas yra ne taip.
Ne kartą teko matyti, kaip visuomenė gana griežtai vertina moterį, kuri nemėgsta gaminti. Ji gali būti greitai pavadinama netvarkinga ar prasta šeimininke. Toks požiūris dažnai kyla iš giliai įsišaknijusių lūkesčių apie tai, kokia turėtų būti „gera“ moteris.
Tuo tarpu vyrų pareigoms dažnai taikomi švelnesni vertinimo kriterijai. Jei vyrui nepavyksta pakankamai uždirbti, dažniau kalbame apie nuovargį, sudėtingas aplinkybes ar darbo rinkos iššūkius. Tačiau maisto gaminimas moteriai kažkodėl vis dar laikomas beveik privalomu gebėjimu.
Apie tai kalbėdamasis su kitais žmonėmis galiausiai supratau paprastą dalyką – maisto gaminimas yra tik įgūdis, o ne meilės ar rūpesčio matas. Virtuvėje praleistas laikas savaime nereiškia artumo ar šiltesnių santykių.
Galima kasdien stovėti prie viryklės ir vis tiek jaustis emociškai nutolus nuo artimųjų. Ir atvirkščiai – žmogus gali nemėgti gaminti, tačiau rūpintis šeima ir kurti namų jaukumą kitais, ne mažiau svarbiais būdais.
Dažnai priežastys, kodėl žmogus nenori gaminti, būna visiškai suprantamos. Kartais darbas pareikalauja tiek daug energijos, kad vakare virtuvė atrodo kaip dar viena pareiga. Kitais atvejais tai tiesiog veikla, kuri neteikia džiaugsmo – ir tame nėra nieko blogo.
Mano patirtis rodo, kad problema paprastai slypi ne tame, kas gamina maistą. Sunkumai dažniausiai atsiranda tada, kai pora nesusitaria dėl kasdienių darbų pasidalijimo.
Jei vienas žmogus vakarienės tikisi kaip savaime suprantamo dalyko, o kitas tokio spaudimo nepriima, pamažu ima augti įtampa. Tokie nesutarimai dažnai būna ne apie maistą, o apie lūkesčius, kuriuos turime vienas kitam.
Ilgainiui supratau, kad visai nesvarbu, kas supjausto daržoves ar įjungia viryklę. Kur kas svarbiau, kas pasirūpina, kad namuose būtų gera, ramu ir jauku.
Šeima, mano požiūriu, yra susitarimas, o ne griežtas pareigų sąrašas. Vienuose namuose dažniau gamina vyras, kituose maistas dažniau užsakomas, dar kitur žmonės gamina kartu tik savaitgaliais.
Nė vienas iš šių pasirinkimų šeimos nepadaro „teisingesnės“ ar „neteisingesnės“. Svarbiausia, kad visi jaustųsi išgirsti ir gerbiami.
Kartais susimąstau, kas pasikeistų, jei nustotume tikėtis, kad moteris privalo mėgti gaminti. Greičiausiai namuose atsirastų daugiau ramybės ir atviresnių pokalbių apie tai, kaip iš tikrųjų norime gyventi.
Laisvė būti savimi ir negyventi pagal svetimus įsivaizdavimus dažnai yra daug vertingesnė už tobulai paruoštą vakarienę. Santykiuose svarbiausia yra pagarba ir gebėjimas susitarti.
Iš savo patirties matau, kad net ir tose šeimose, kur maistas užima svarbią vietą, buities darbai pasiskirsto labai įvairiai. Kartais vakarienę ruošia tas, kuris tą dieną turi daugiau jėgų ar laiko.
Toks paprastas susitarimas dažnai padeda išvengti nereikalingų priekaištų. Kai į namų ruošą žiūrime kaip į bendrą reikalą, atsiranda daugiau supratimo ir pusiausvyros.
Galų gale svarbiausia yra ne tai, kam „priklauso“ virtuvė. Svarbiausia, kad kiekvienas šeimos narys jaustų, jog jo laikas, pastangos ir poilsio poreikis yra gerbiami.
