Naudotų automobilių rinka — tai vieta, kur kartais atrodo, jog fizikos ir laiko dėsniai veikia pagal savas, magiškas taisykles.
Čia galite rasti penkiolikos metų dyzelinį universalą iš Europos, kuriuo, anot pardavėjo, esą nuvažiuota vos 120 tūkstančių kilometrų. Istorija visada ta pati: automobilis stovėjo šiltame garaže, juo važiavo tik labai atsargi pensininkė ir tik savaitgaliais į prekybos centrą ar bažnyčią.
Realybė kitokia: daugiau nei pusė naudotų automobilių parduodami su atsuktu odometru. Pardavėjai puikiai supranta pirkėjo psichologiją: „gražūs“ skaičiai prietaisų skydelyje verčia mus daug lengviau išleisti pinigus. Vis dėlto apgaviką įmanoma nesunkiai demaskuoti, jei žinote, kur ir į ką žiūrėti.
Visų pirma pamirškite tai, kas rodoma elektroniniame ekrane, ir pasikliaukite savo akimis bei pojūčiais. Automobilis — tai mechanizmas, kuris dėvisi nuo nuolatinio žmogaus kontakto. Pradėkite nuo vairuotojo vietos.
Jei odometras rodo 80 tūkstančių, o vairas nublizgintas iki veidrodinio blizgesio arba, atvirkščiai, pertiestas nauja, bet pigia oda, tai pirmas rimtas įspėjamasis signalas. Atkreipkite dėmesį į pavarų svirties plastiko faktūrą, klimato kontrolės ar magnetolos mygtukų būklę. Per 200 tūkstančių kilometrų nagai ir oda nuvalo matinį mygtukų paviršių iki blizgių dėmių.
Perpardavėjai — ne kvaili: jie dažnai pakeičia guminį pedalų paviršių, kad paslėptų nusidėvėjimą. Tačiau labai retai ryžtasi keisti saugos diržus. Ištraukite vairuotojo diržą per visą ilgį: jei automobilio rida nedidelė ir tikra, diržas bus švarus, standus ir greitai sugrįš į vietą.
Jei jis kabo kaip sena virvė, kraštai susivėlę, o ant žymos apačioje esantys pagaminimo metai nesutampa su pačio automobilio gamybos metais (arba žyma visai nupjauta), vadinasi, mašina šiame gyvenime mačiusi labai daug. Tas pats galioja ir vairuotojo sėdynei: per sėdėjimo valandas įdubusi sėdynės pagalvė bei iki skylių nutrinta kairė atlošo pusė nuo nuolatinio įlipimo ir išlipimo visiškai nedera su pasakomis apie retus pasivažinėjimus.
Apžiūrėję saloną, atidžiai patyrinėkite automobilio „veidą“. Mašina, kuri nuvažiavo šimtus tūkstančių kilometrų, negali turėti idealiai lygaus priekinio buferio ir kapoto. Smulkūs akmenukai ir smėlis ant dažų palieka būdingą „bėrimą“ — mikroskopinius įskilimus ir atšokimus.
Žibintai laikui bėgant pasidaro matiniai, o priekinis stiklas pasidengia smulkiomis įbrėžomis nuo valytuvų. Jei jums siūlo automobilį su deklaruojama daugiau nei 150 tūkstančių kilometrų rida, o kapotas blizga lyg ką tik iš salono ir ant jo nėra nė vieno taškelio, jį beveik neabejotinai perdažė. Klausimas tik vienas: ar tai buvo kosmetinis remontas prieš pardavimą, ar rimto eismo įvykio pasekmių šalinimas.
Popierinės techninės priežiūros knygelės, kuriomis taip mėgsta mojuoti pardavėjai, šiandien specialistams dažnai kelia tik skeptišką šypseną. Įsigyti tuščią knygelę ir prispausdinti joje netikrų Europos servisų antspaudų internete kainuoja menkniekį. Daug patikimiau remtis skaitmeniniais pėdsakais. Šiuolaikiniame pasaulyje beveik neįmanoma visiškai paslėpti automobilio istorijos.
Paprašykite pardavėjo VIN kodo. Jei prasideda pasiteisinimai ir vilkinimas — apsisukite ir išeikite. Turėdami VIN, už kelis eurus galite patikrinti automobilį populiariose duomenų bazėse. Ten matysite visą techninių apžiūrų istoriją, ridos fiksavimą kertant valstybių sienas, galimus eismo įvykius ir darbą taksi. Nereta situacija, kai prieš dvejus metus, pavyzdžiui, Vokietijoje, privalomos techninės apžiūros metu automobiliui užfiksuota 340 tūkstančių kilometrų rida, o šiandien jis atvažiuoja pas mus, „atsukęs“ ją iki 160 tūkstančių.
Tačiau pats svarbiausias šiuolaikinės patikros įrankis — išsami kompiuterinė diagnostika. Šiuolaikinis automobilis — tai kompiuteris ant ratų. Skaičius prietaisų skydelyje gali pakeisti bet kuris pradedantis „hakeris“ su nešiojamu kompiuteriu. Tačiau rida dažnai dubliuojama dešimtyse kitų elektroninių blokų.
Informacija saugoma variklio valdymo bloke, ABS modulyje, oro pagalvių valdymo bloke, automatinės pavarų dėžės bloke ir net uždegimo raktuose. Norėdamas „išvalyti“ ridą visur, pardavėjas turėtų sumokėti specialistams tiek, kad parduoti automobilį taptų tiesiog neapsimokama. Todėl dažniausiai atsukamas tik tas skaičius, kurį matote prietaisų skydelyje.
Jei prijungsite ne pigią kinišką „skaitytuvę“ už kelis eurus, o rimtą gamintojo lygio skenerį, profesionalus diagnostikos specialistas per dešimt minučių ras neatitikimus. Pavyzdžiui, skydelis rodys 100 tūkstančių kilometrų, o pavarų dėžės atmintyje bus registruota klaida, įvykusi esant 285 tūkstančių kilometrų ridai.
Taigi vien tik pardavėjo pasakomis ir skaičiais skydelyje pasikliauti pavojinga. Vertinkite bendrą automobilio būklę, tikrinkite skaitmeninę istoriją ir, jei tik įmanoma, atlikite profesionalią kompiuterinę diagnostiką. Tai vienintelė reali galimybė sužinoti tikrąją naudoto automobilio ridą ir nepermokėti už gražiai papasakotą legendą.
