Nauji archeologiniai ir antropologiniai tyrimai vis dažniau rodo, kad priešistorinės bendruomenės buvo kur kas įvairesnės ir lankstesnės, nei ilgą laiką manyta.
Sensacingas radinys Vengrijoje – akmens amžiaus moters kapas, įrengtas pagal vyrišką laidojimo tradiciją – verčia iš naujo permąstyti lyčių vaidmenis neolite ir griauna įsišaknijusius stereotipus apie „griežtai patriarchalinę“ senovę.
Unikali akmens amžiaus moters laidojimo vieta Vengrijoje
Antropologai nustatė, kad akmens amžiaus bendruomenės galėjo būti gerokai tolerantiškesnės lyčių atžvilgiu, nei iki šiol manyta. Tyrinėdami senovines kapavietes Vengrijoje mokslininkai atskleidė, jog kai kurios moterys gyvendamos atliko tradiciškai „vyriškas“ funkcijas ir po mirties buvo palaidotos pagal vyrišką ritualą, gaudamos tokias pat pagarbos formas kaip ir vyrai.
Prancūzijos nacionalinio mokslinių tyrimų centro komanda išanalizavo 125 skeletus iš neolitinių kapinynų Vengrijoje. Dauguma palaikų atitiko to meto griežtas laidojimo normas: vyrai paprastai buvo guldomi ant dešinio šono su akmeniniais darbo įrankiais, o moterys – ant kairiojo šono su kriauklių papuošalais.
Tačiau Polgar-Čošžalomo gyvenvietėje (apie 4800 m. pr. Kr.) aptiktas išskirtinis atvejis, suardęs nusistovėjusias schemas. Vyresnio amžiaus moters skeletas buvo palaidotas laikantis „vyriško kanono“: ji atgulė vyriškai būdingame kapo išdėstyme, o šalia jos buvo rasti nupoliruoti akmeniniai darbo įrankiai. Tai buvo vienintelė moteris visame tirtame kapinyne, prie kurios aptikti tokie įkapių rinkiniai.
Kaulų analizė parodė ir jos gyvenimo būdo ypatumus. Specifiniai pakitimai ant kojų pirštų kaulų leidžia manyti, kad ši moteris dažnai būdavo atsiklaupusi, ilgai išbūdavusi atsistojusi ant kelių. Toks kūno padėties „pėdsakas“ kauluose buvo būdingas išimtinai vyrams, atlikusiems tam tikrus darbus arba apeigas, todėl tyrėjai daro išvadą, kad ji priklausė „vyriškai“ socialinei grupei ir atliko funkcijas, kurios toje bendruomenėje siejosi su vyriška veikla.
Sudėtingos tapatybės akmens amžiuje
Mokslininkų teigimu, šio tyrimo rezultatai, paskelbti žurnale American Journal of Biological Anthropology, rodo vadinamąjį „vietinį lankstumą“ lyčių vaidmenų atžvilgiu. Nors neolitinė visuomenė apskritai buvo griežtai struktūruota pagal lytį, konkrečiose bendruomenėse buvo įmanomi individualūs išimtiniai atvejai, kai žmogaus socialinis vaidmuo peržengdavo įprastas ribas.
Pasak tyrėjų, tai liudija, jog priešistorės žmonės jau suvokė tapatybės sudėtingumą: moterys galėjo prisiimti su vyrais siejamas pareigas, o vyrai – atlikti tradiciškai „moteriškas“ funkcijas. Laidojimo ritualai tokiems asmenims atspindėjo ne tiek biologinę lytį, kiek jų socialinį statusą ir veiklą gyvą esant.
Tyrimo metu taip pat nustatyta, kad nemaža dalis tiek vyrų, tiek moterų palaikų turėjo spondiliozės – stuburo nusidėvėjimo – požymių. Šiandien tokios traumos dažnos profesionaliems sportininkams, pavyzdžiui, irkluotojams, metikams ar gimnastams. Tai rodo, jog abiejų lyčių atstovai akmens amžiaus bendruomenėse dirbo fiziškai sunkų darbą, reikalaujantį jėgos ir didelės ištvermės.
Šios išvados papildo platesnį vaizdą apie priešistorines visuomenes: jos nebuvo vienalytės ir griežtai sustabarėjusios, o gebėjo prisitaikyti ir pripažinti skirtingus socialinius vaidmenis, net jei jie nesutapo su tuo metu įprastomis lyčių normomis.
