Mokslininkų tyrimai atskleidė netikėtą faktą: uodai žmonių krauju susidomėjo gerokai anksčiau, nei šiandieniniai žmonės atsirado Pietryčių Azijoje. Genetinė analizė leidžia pažvelgti ne tik į pačių vabzdžių evoliuciją, bet ir netiesiogiai papildo žinias apie senovės žmonių istoriją.
Uodai yra mirtiniausi gyvūnai žmonijai – kiekvienais metais jie nusineša daugiau kaip 600 tūkstančių gyvybių, platindami maliariją ir kitas pavojingas ligas. Naujausi tyrimai rodo, kad šių vabzdžių potraukis žmogaus kraujui atsirado maždaug prieš 1,8 milijono metų, kai pirmieji hominidai pasiekė dabartinę Pietryčių Azijos teritoriją.
Kaip atsirado potraukis žmogaus kraujui
Remiantis nauju mokslininkų tyrimu, ne visi uodai yra pavojingų ligų pernešėjai. Didžiausia grėsmė siejama su Anopheles leucosphyrus grupe. Biologai ištyrė 38 šiai grupei priklausančių uodų rūšių DNR ir nustatė, kad mutacija, nulėmusi perėjimą prie žmogaus kraujo, įvyko dabartinių Borneo, Javos, Sumatros salų ir Malajų pusiasalio regionuose maždaug prieš 2,9–1,6 milijono metų.
Iki šios mutacijos uodams visiškai pakako netoli gyvenusių kitų primatų kraujo. Tačiau genetiniai pokyčiai, dėl kurių išsivystė specifiniai receptoriai hominidų kūno kvapui atpažinti, paskatino juos „persiorientuoti“ į mūsų protėvius kaip naują maisto šaltinį.
Uodai padeda tyrinėti žmonijos istoriją
Mokslininkų vertinimu, uodų mitybos pokyčių laikas labai tiksliai sutampa su Homo erectus atvykimu į šį regioną – tai galėjo nutikti maždaug prieš 1,8 milijono metų. Kadangi šiuolaikiniai žmonės čia pasirodė gerokai vėliau – tik prieš 76–63 tūkstančius metų – vabzdžiai turėjo pakankamai laiko idealiai prisitaikyti prie žmogaus, kaip pagrindinio „taikinio“.
Šis atradimas ne tik keičia pačių uodų evoliucijos istoriją, bet ir suteikia naujų užuominų antropologams. Tai, kad uodai taip tiksliai prisitaikė prie žmogaus kvapo, rodo, jog senovinių hominidų populiacija šiame Azijos regione buvo pakankamai didelė ir stabili. Tokios išvados padeda bent iš dalies kompensuoti trūkstamus fosilijų duomenis.
Tyrėjai taip pat primena, kad žmogaus poveikis gamtai gali dar labiau sustiprinti mūsų pažeidžiamumą. Miškų kirtimas ir natūralių ekosistemų naikinimas mažina laukinių gyvūnų įvairovę. Kuo mažiau gamtoje lieka laukinių žinduolių, tuo aktyviau kai kurios vabzdžių rūšys ima rinktis žmogaus kraują kaip alternatyvų, lengvai prieinamą maisto šaltinį. Tai ilgainiui gali didinti ligas platinančių uodų įkandimų skaičių ir kelti dar didesnę grėsmę žmonių sveikatai.