Jei kas nors norėtų pašiepiamai apibendrinti veidrodžio testą, galėtų pasakyti: žiūri į savo atspindį ir stebi, ar reaguoji į ant savęs uždėtą dėmelę taip, tarsi ją reikėtų nuvalyti. Tačiau moksle tai – vienas labiausiai ginčytinų bandymų, nes nuo jo jau kelis dešimtmečius priklauso viena esminė išvada: ar gyvūnas supranta, kad veidrodyje mato save, o ne svetimą individą?
Ir štai į pirmą planą išeina piršto dydžio žuvelė, visiškai nefilosofiška savo išraiška, tačiau sugebanti įveikti tokį testo variantą, kuris daugelį metų buvo laikomas tarsi „rimtesnio intelekto“ riba. Tai iškart sukelia dvi priešingas reakcijas: susižavėjimą ir įtarumą.
Veidrodžio testas: kaip viena dėmelė gali sukelti audrą?
Paprastiausia veidrodžio testo versija yra tokia: gyvūnui ant kūno vietoje, kurios jis be veidrodžio nemato, uždedamas žymuo. Jeigu po to, žvelgdamas į atspindį, jis bando tą dėmelę paliesti, nubraukti ar kitaip pašalinti, tai interpretuojama kaip įrodymas, kad jis veidrodžiu naudojasi kaip įrankiu savo išvaizdai kontroliuoti. Šis požiūris kadaise tapo tarsi aukštesnės kartelės simboliu tiriant gyvūnų protą. Rezultatai, gauti su žmogbeždžionėmis, o vėliau ir su keliais kitais gyvūnų rūšimis, suformavo pasakojimą, kad veidrodis nėra tik dar vienas žaislas – tai savotiškas „aš“ sąvokos egzaminas.
Tačiau šis testas turi ir kitą pusę. Jis labai stipriai priklauso nuo rūšies ypatybių. Jeigu gyvūnas neturi galūnių, kuriomis galėtų kasytis, jei įprastai nereaguoja į smulkius išvaizdos pasikeitimus arba jam tiesiog nerūpi vizualūs netobulumai, testą jis gali „sukirsti“ ne todėl, kad nesupranta atspindžio, o todėl, kad neturi motyvacijos reaguoti. Štai čia ir prasideda minų laukas interpretacijoms.
„Sanitaras“, gyvenantis iš svetimų kūnų apžiūros
Vargatekų šeimos žuvis – vadinamasis sanitarinis vėgėlėlis (angl. cleaner wrasse) – gamtoje „užsidirba duoną“ ieškodama parazitų ir negyvo audinio didesnių žuvų odoje. Tai nėra atsitiktinė veikla: tai jos pagrindinė specializacija, visas „profesinis CV“ susideda iš užduočių – pastebėti menkiausią dėmelę ant kūno, priplaukti, pašalinti, padaryti tai greitai ir tiksliai.
Tokiame kontekste ženklas, primenantis parazitą, šiai žuviai yra kur kas „natūralesnis“ dirgiklis nei daugeliui kitų gyvūnų. Jeigu ji veidrodyje pamato tamsią dėmę vietoje, kur, jos „nuomone“, nieko neturėtų būti, higieninė reakcija nėra kaprizas – tai kasdienybės įprotis. Paprasta analizė veda prie sprendimo: „pašalink problemą“.
Dėl to ši rūšis jau daugelį metų yra karštų ginčų dėl veidrodžio testo centre. Viena vertus, jos „profesija“ idealiai tinka smulkiems pakitimams pastebėti. Kita vertus, kritikai iškart pastebi: gal čia nėra jokio „aš“, tik automatinis parazitų „medžioklės“ mechanizmas. Ginčas sukasi apie tai, ar tokioje elgsenoje matyti mąstymas, ar tik gerai „užprogramuotas“ refleksas.
Naujas žingsnis: žymė pirma, veidrodis – tik po to
Esminis pokytis naujajame požiūryje – klasikinės procedūros apvertimas. Tradiciškai viskas vyksta taip: pirmiausia gyvūnas ilgiau stebi veidrodį, pripranta prie atspindžio ir nustoja jį laikyti svetimu įsibrovėliu, o tik po to ant jo kūno atsiranda žymė.
Naujame eksperimente padaryta priešingai: žuvis pirmiausia buvo paženklinta, o veidrodis atsirado tik vėliau.
Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip nedidelis pakeitimas, tačiau jis turi rimtą prasmę. Jeigu žuvis jaučia, kad ant jos kūno yra kažkas neįprasto, bet pati to negali pamatyti, veidrodis staiga suteikia trūkstamą informaciją. Tokiu atveju greita reakcija į matomą dėmelę atrodo nebe kaip išmoktas atsakas po ilgų dienų prie veidrodžio, o kaip labai konkretios problemos sprendimas: „žinau, kad kažkas negerai, dabar pagaliau matau – kur“.
Tyrėjai ypač akcentuoja reakcijos greitį ir elgesio seką. Laikas čia svarbus: jeigu elgesio pokytis pasirodo beveik iškart vos parodžius veidrodį, daug sunkiau viską nurašyti paprastam mokymuisi, esą gyvūnas savaitę „praktikavosi“ naudoti veidrodį kūno priežiūrai.
Sąmoningumas ar gudrus įrankio naudojimas?
Teisingiausia būtų sakyti taip: veidrodžio testas nematuoja vienos, stebuklingos savybės. Jis tikrina visą keletą gebėjimų. Tai – sugebėjimas suderinti tai, ką matai, su tuo, ką jaučia kūnas. Gebėjimas priimti atspindį kaip informacijos šaltinį. Ir, galiausiai, sprendimas, kad ši informacija susijusi būtent su savo, o ne svetimu kūnu.
Kritikų argumentas čia taip pat stiprus: sanitarinis vėgėlėlis gali reaguoti į tariamą parazitą atspindyje lygiai taip pat, kaip reaguotų į parazitą ant kitos žuvies odos. Tačiau tokiu atveju reikia paaiškinti, kodėl jis bando pašalinti dėmelę nuo savo kūno, o ne puola „svetimą“ veidrodyje kaip potencialų klientą ar konkurentą. Atsakymas nėra akivaizdus – būtent čia ir prasideda interpretacijų darbas.
Vis dažniau mokslinėje literatūroje minima ir „klaidingų neigiamų rezultatų“ problema: daugybė rūšių gali savaip suprasti veidrodį, tačiau neįveiks klasikinio testo varianto vien todėl, kad neturi tipiškos reakcijos į žymę. Jeigu taip, tuomet veidrodžio testas nėra aiški, visus skirianti „sąmoningumo riba“, o veikiau įrankis, kurį būtina pritaikyti prie konkrečios rūšies biologijos ir motyvacijos.
Galvos dydis ar smegenų apimtis čia taip pat nesuteikia teisės į greitus apibendrinimus. Maža žuvelė gali elgtis taip, tarsi sąmoningai jungtų kūno pojūčius su regimais signalais ir tikslingai naudotų veidrodį. Tai nereiškia, kad ji patiria „aš“ taip, kaip žmogus – bet verčia atsargiau brėžti ribas tarp paprastos reakcijos ir sudėtingesnio suvokimo.
