Kiekvienas iš mūsų yra girdėjęs senus prietarus ir tikėjimus: esą merginai negalima sėdėti prie stalo kampo, nes ji liks netekėjusi. O jeigu kelią perbėgo juoda katė, būtina ieškoti kito kelio, net jei labai skubi.
Jei netyčia pasakai ką nors „blogą“, reikia tris kartus pabelsti į medį ir per kairį petį permeti žiupsnelį druskos. Atrodo, lyg tai būtų kažkur „įaugę“ nuo vaikystės, tačiau šie prietarai turi savas istorines šaknis.
Kodėl „negalima“ sėdėti prie stalo kampo?
Senosiose lietuvių ir kitų regiono tautų sodybose stalas buvo laikomas savotiška šventa vieta, o jo kampai turėjo ir praktinę, ir simbolinę reikšmę. Prie kampo dažniausiai sodindavo vargingesnius giminaičius arba netekėjusias samdines, kurios neturėjo teisės į garbingas vietas stalo centre ar šalia šeimininkų.
Todėl merginai sakydavo: „nesėdėk prie kampo“ – taip tarsi užuominomis pabrėždami, kad sėdėdama kampu ji atsiduria žemesnėje socialinėje padėtyje ir būsimi piršliai gali į ją žiūrėti kaip į samdinę, o ne kaip į lygiavertę nuotaką.
Juoda katė – kodėl labiausiai kliuvo būtent joms?
Baimė prieš juodas kates siekia viduramžių raganų medžioklės laikus. Tuomet tikėta, kad raganos gali virsti gyvūnais, o juoda spalva naktį buvo laikoma geriausia „kauke“, padedančia pasislėpti nuo žmonių akių.
Tačiau reali priežastis buvo kur kas paprastesnė. Tamsoje juodos katės beveik nesimato, o tai galėjo gąsdinti arklius – šie išsigandę staiga sustodavo, šokdavo į šoną arba pasibaidydavo, sukeldami avarijas. Ilgainiui tokie nelaimingi atsitikimai imti sieti su mistika ir nelaime, o juoda katė virto blogos sėkmės simboliu.
Šiandien tai galime palyginti su šiuolaikiniu „prietaru“: vos tik nusiprausi automobilį, būtinai prapliups lietus. Atrodytų, nieko rimto, bet žmonės vis tiek linkę įžvelgti dėsningumą ten, kur jo nėra.
Druska per petį ir beldimas į medį
Senovėje druska buvo itin brangi – kartais jos vertė prilygo auksui. Be to, druskai šimtmečiais buvo priskiriamos magiškos, apsauginės savybės. Tikėta, kad barstoma druska „išvaro“ blogį ir apsaugo žmogų ar namus.
Žiupsnelį druskos mesdavo per kairį petį todėl, kad būtent už kairio peties, pagal senus tikėjimus, sėdi „velnias“ ar blogasis dvasios įvaizdis. Tokiu gestu tarsi bandoma jį apgauti ar „nuveikti“: atbaidyti nelaimę ir nukreipti ją nuo savęs.
Beldimas į medį taip pat siejamas su senaisiais tikėjimais. Kadaise buvo manyta, kad medžiuose gyvena gerosios dvasios–globėjai. Palietus ar pabeldus į medį, tarsi kreiptasi į šiuos globėjus, prašant jų apsaugos arba padėkos už sėkmę. Daugybei gamtos reiškinių anuomet buvo suteikiamas dievybių ar dvasių statusas, tad net paprastas beldimas į medį turėjo šventišką prasmę.
Šiais laikais šie prietarai yra labiau kultūros ir tradicijų dalis, o ne tikras tikėjimas antgamtinėmis jėgomis. Vis dėlto daugelis žmonių vis dar automatiškai laikosi tokių papročių – tarsi „dėl viso pikto“ arba vien tam, kad jaustųsi ramiau.
