Giliai Vlodavos miškuose, Liublino vaivadijoje, pelkėtose, sunkiai prieinamose vietovėse, už keliolikos kilometrų nuo Kaplonosų kolonijos, archeologai padarė vieną įdomiausių pastarųjų metų atradimų Lenkijos archeologiniame žemėlapyje.
Šiame iki šiol beveik neprieinamame plote aptikti ankstyvojo viduramžių įtvirtintos gyvenvietės, arba piliakalnio, reliktai, kuriuos istorijos tėkmė ir žmogaus veikla beveik nepalietė.
Viduramžių piliakalnis, paslėptas tarp pelkių ir miškų
Nuo praėjusių metų rudens, prižiūrint Liublino vaivadijos paminklosaugos inspekcijai ir archeologų komandai, vykdomi lauko tyrimai atnešė netikėtų rezultatų. Piliakalnis datuojamas X–XIII amžiais, todėl jis laikomas vienu svarbiausių ankstyvojo viduramžių gynybinio apgyvendinimo liudijimų šiame regione.
Tyrinėjamas plotas yra itin izoliuotas – jį iš visų pusių juosia pelkės ir tanki augalija. Būtent dėl šių gamtinių kliūčių vietovė šimtmečius išliko paslėpta ir mokslui nežinoma.
Archeologiniai darbai atskleidė gerai išlikusius įtvirtinimų pėdsakus: pylimų ir griovių fragmentus bei į žemę įleistus įdubimus, kurie, tikėtina, galėjo būti židinių vietos arba laikini būstai. Nors aiškių antžeminių konstrukcijų nepavyko aptikti, geofiziniai tyrimai rodo paslėptos statybos ir intensyvaus teritorijos naudojimo požymius praeityje.
Tyrimų metu surasti 244 kilnojamieji radiniai. Dauguma jų – kasdienio naudojimo įrankiai, ietigalių ir kitos ginkluotės elementai bei papuošalai. Tarp įdomiausių artefaktų minėtini dešimtys peilių ir jų fragmentų, lankiniai titnaginiai skiltuvai, pjautuvai, strėlių ir ietigaliai, taip pat aprangos detalės – sagtelės, sidabrinės auskarinės ir kiti metaliniai papuošalai. Šie radiniai padeda geriau atkurti buvusio piliakalnio gyventojų kasdienį gyvenimą ir socialinę aplinką.
Atradimas, jungiantis kelias epochas: nuo viduramžių iki XX amžiaus
Ne mažiau intriguojantys yra ir naujesni, naujųjų laikų radiniai. Tai – du vokiško šautuvo šoviniai su geležiniais sviediniais, sprogimo suardytos tūtelės fragmentai ir smulkios kišeninio laikrodžio detalės. Šie objektai gali patvirtinti vietos gyventojų pasakojimus, jog Antrojo pasaulinio karo metais ši sunkiai prieinama vietovė buvo slėptuvė čia besislapsčiusiems žydams, pasinaudojusiems natūralia pelkių suteikiama apsauga.
Ekspertai pabrėžia, kad nors piliakalnio aplinka itin patraukli istorijos ir archeologijos entuziastams, savarankiškos išvykos čia nerekomenduojamos. Priežastys – sudėtingas privažiavimas, pavojingos pelkėtos vietovės, laukinė augalija ir tai, kad teritorija yra gamtos rezervatas, kuriam taikoma griežta apsauga. Bet kokia veikla šioje vietovėje turėtų būti derinama su atsakingomis tarnybomis ir paminklosaugos institucijomis.
Naujasis atradimas papildo žinias apie viduramžių gynybines struktūras Lenkijoje ir kartu sujungia skirtingas epochas – nuo ankstyvųjų viduramžių iki dramatiškų XX amžiaus įvykių. Tokie tyrimai leidžia archeologams geriau suprasti, kaip istoriniai procesai veikė vietos bendruomenių gyvenimą, ir priartina prie dar neatskleistų paslapčių, slypinčių po gamtos sluoksniais.
