Archeologų atradimai vis dažniau leidžia patikrinti senovėje sukurtas legendas ir mūšių aprašymus. Viena garsiausių iš jų – istorija apie Kartaginos karvedžio Hanibalo karo dramblius, kuriais jis esą siaubą kėlė Romos legionams. Ilgą laiką šie pasakojimai rėmėsi tik antikinių autorių tekstais ir dailės kūriniais, tačiau nauja radinių analizė Ispanijoje suteikia pirmą rimtą materialų įrodymą, kad šie gyvūnai iš tiesų buvo naudojami mūšiuose prieš romėnus.
Manoma, kad 218 m. pr. Kr., kai Kartaginos karvedys Hanibalas išžygiavo prieš Senovės Romą, jo žygyje dalyvavo 37 koviniai drambliai. Šie gyvūnai buvo laikomi bauginančia ir sumaištį priešų gretose sėjančia ginkluote. Vis dėlto iki šiol nebuvo rasta jokių patikimų materialių šių dramblių panaudojimo kovose su romėnais įrodymų – tik senoviniai pasakojimai ir dailės kūriniai.
Naujausia archeologinė radinių analizė gali tapti pirmuoju realiu šių Hanibalo dramblių egzistavimo ir jų dalyvavimo karo veiksmuose patvirtinimu. Tyrinėtojai mano, kad atrasta dramblio kaulo liekana yra tiesiogiai susijusi su Antrojo punų karo laikotarpiu.
Archeologai, vykdę kasinėjimus pietų Ispanijoje, Kordoboje, aptiko nedidelį – maždaug 10 cm ilgio – dramblio kaulo fragmentą. Radiokarboninio datavimo metodas parodė, kad ši kaulo liekana priskirtina laikotarpiui, sutampančiam su Antruoju punų karu (218–201 m. pr. Kr.).
Atradimas padarytas Kolina de los Kemados teritorijoje – tai buvo įtvirtintas geležies amžiaus gyvenvietės kompleksas. Toje pačioje kultūrinėje žemės sluoksnio dalyje archeologai rado ir 12 kruopščiai nutašytų akmeninių sviedinių – maždaug 11 cm skersmens ir apie 1,4 kg svorio. Tokie sviediniai buvo naudojami torsioninėse katapultose, vadinamose litobolais.
Netoliese taip pat aptiktas sunkus, aštrus metalinis arbaleto tipo apgulties mašinos – vadinamojo „skorpiono“ – strėlės antgalis bei bronzinė Kartaginos moneta, nukaldinta tarp 237 ir 206 m. pr. Kr. Visa tai leidžia manyti, kad šioje vietoje vyko intensyvūs karo veiksmai.
Moksliniame žurnale „Journal of Archaeological Science: Reports“ publikuotame tyrime pabrėžiama, kad visuma radinių nepalieka abejonių: dramblio kaulas siejamas su kariniu kontekstu. Autoriai atradimus apibūdina kaip „vienareikšmius karinį įvykį liudijančius rodiklius“ ir daro išvadą, jog tai gali būti „vienas iš nedaugelio tiesioginių įrodymų“ apie kovinių dramblių naudojimą Vakarų Europoje.
Senoviniai šaltiniai teigia, kad būtent Iberijos pusiasalyje ankstyvuoju Antrojo punų karo laikotarpiu buvo laikoma nuo šimto iki dviejų šimtų iš Šiaurės Afrikos atgabentų ir karui specialiai paruoštų dramblių. Kai Hanibalas leidosi į žygį per Alpes į Italiją, jį lydėjo jau tik kelios dešimtys šių gyvūnų.
218 m. pr. Kr. vykusiame mūšyje prie Trebijos (Trebijos mūšis) drambliai, išgyvenę sunkų žygį, buvo panaudoti prieš romėnų pajėgas. Antikos autorius Polibijas, rašęs II a. pr. Kr., mini, kad romėnų žirgai „siaubingai bijojo dramblių kvapo ir išvaizdos“. Vėliau istorikas Livijus, pasakojęs apie tuos pačius įvykius jau po dviejų šimtmečių, taip pat pabrėžė, jog šie gyvūnai „kėlė siaubą ir sėjo sumaištį“ romėnų gretose.
Istorija taip pat liudija, kad romėnai galiausiai rado būdą neutralizuoti dramblių keliamą grėsmę. Lemiamame mūšyje prie Zamos 202 m. pr. Kr. konsulas Publijus Kornelijus Scipionas, žinomas kaip Scipionas Afrikietis, nurodė savo legionieriams atverti tarpus rikiuotėje ir leisti drambliams veržtis pirmyn neardant pagrindinės linijos. Taip gyvūnų puolimas neteko veiksmingumo.
Triuškinamas Hanibalo pralaimėjimas prie Zamos pažymėjo ne tik Antrojo punų karo pabaigą, bet ir faktinį Kartaginos, kaip didžiosios Viduržemio jūros valstybės, žlugimą. Nauji archeologiniai radiniai dabar suteikia šiam istorijos epizodui dar tvirtesnį materialų pagrindą ir patvirtina, kad legendiniai Hanibalo karo drambliai iš tikrųjų dalyvavo kovose prieš Romą.
