Teisingas ir laiku atliekamas obelų genėjimas yra vienas svarbiausių darbų sode, lemiantis tiek medžio sveikatą, tiek būsimą derlių. Toliau pateikiami aiškūs patarimai, kada ir kaip genėti senas ir jaunas obelis, kad jos augtų tvirtos, ilgaamžės ir kasmet džiugintų gausiais, kokybiškais vaisiais.
Obelims būtinas reguliarus genėjimas, kad būtų užtikrintas sveikas augimas ir gausus derėjimas. Atvira, gerai vėdinama laja leidžia šviesai pasiekti visus šakų aukštus. Be to, tinkamai genimos obelys rečiau serga grybinėmis ligomis ir būna mažiau pažeidžiamos kenkėjų. Kad genėjimas duotų laukiamą naudą, svarbu jį atlikti tinkamu metu ir taikyti teisingą genėjimo techniką.
Geriausia obelis genėti vėlyvą žiemą – vasario mėnesį ir kovo pradžioje. Šiuo laikotarpiu, kai netrukus pradeda augti nauji ūgliai, suintensyvėjusi sulčių apytaka pagreitina žaizdų gijimą ir sumažina patogenų patekimo į augalo audinius riziką. Jaunoms obelims tuo metu atliekamas formuojamasis genėjimas, o vyresniems medžiams – praretinamasis, skirtas lajos struktūrai palaikyti.
Genėti reikėtų pasirinkus sausą, saulėtą, bešalę dieną, kai oro temperatūra siekia apie 0–5 °C.
Vis dėlto žiema nėra vienintelis galimas obelų genėjimo laikas. Jeigu tikslas – pristabdyti itin stiprų augimą, pašalinti jaunus stačius ūglius (vadinamuosius „vilkūglius“) ir stabilizuoti derėjimą lajos viduje, genėti galima ir vasarą – liepos–rugpjūčio mėnesiais. Taigi genėjimo laikas priklauso nuo to, kokio rezultato tikimasi.
Kiekvieną kartą būtina naudoti švarius, dezinfekuotus įrankius, o didesnes žaizdas po genėjimo rekomenduojama patepti sodo tepalu.
Senų obelų genėjimas
Senesnių medžių genėjimas reikalauja daugiau atsargumo, kad obelis nebūtų per daug nusilpninta ir augalui nesukeltų pernelyg didelio streso. Dėl šios priežasties senas, stambias obelis patariama genėti maždaug kas 2–3 metus.
Atliekant atjauninantį genėjimą, pirmiausia šalinamos senos, ligotos ir pažeistos šakos. Taip siekiama išsaugoti gyvybingas skeletines ir derančias šakas. Geriausia tokius darbus planuoti žiemos pabaigoje, kai didžiausių šalčių pavojus jau praėjęs.
Tuo pačiu metu galima pašalinti besikryžiuojančias ir į lajos vidų augančias šakas – tai pagerins šviesos ir oro patekimą į medžio vidų. Svarbu neperlenkti lazdos: vienu kartu nereikėtų pašalinti daugiau nei 30–40 % visos lajos, nes tai gali smarkiai nusilpninti medį.
Tiksliai ir apgalvotai atliktas genėjimas netiesiogiai pagerina būsimo derliaus kokybę, nes laja geriau apšviečiama, vaisiai geriau auga ir mažiau serga.
Kaip genėti jaunus obelų medelius?
Pirmasis genėjimas didele dalimi lemia būsimą obels lajos formą. Jo laikas priklauso nuo sodinimo datos: rudenį pasodintus medelius geriausia genėti anksti pavasarį, o pavasarį sodinamus galima genėti iškart po pasodinimo. Formuojamasis genėjimas skirtas subalansuotai lajos struktūrai sukurti, skatinant kontroliuojamą šoninių ūglių vystymąsi.
Vertingas patarimas: kartais prekyboje siūlomi jau suformuoti, apgenėti obelų sodinukai. Tokiais atvejais papildomas genėjimas po pasodinimo dažnai nėra būtinas. Prieš imdamiesi žirklių, įdėmiai apžiūrėkite medelį ir įsitikinkite, ar jis jau nebuvo genėtas.
Jeigu turite sodinuką su vienu pagrindiniu stiebu (vadinamą nešakotu okulantu), jį reikėtų nukirpti 70–90 cm aukštyje, įstrižai, maždaug 5 mm virš paskutinio pumpuro. Taip skatinamas 3–5 stipriausių šoninių ūglių formavimasis.
Jei turite jau pradėtą formuoti medelį su išsišakojusia laja (pagrindiniu stiebu ir keliais šoniniais ūgliais – vadinamą šakotu okulantu), genint paliekama 3–6 horizontalios arba šiek tiek įstrižos šakos, jas patrumpinant maždaug 1/4 ilgio, o visos kitos šakos pašalinamos. Pagrindinį stiebą taip pat galima šiek tiek patrumpinti.
Verpstinės (kūginės) formos laja dažniausiai galutinai suformuojama per pirmuosius trejus metus nuoseklaus formuojamojo genėjimo. Apvalios lajos medeliams formavimas gali trukti maždaug iki septintųjų auginimo metų, tačiau tikslus laikas priklauso nuo veislės, poskiepio ir auginimo sąlygų.
