Prieš pat naujuosius metus priimti pasikeitimai dėl nedarbo išmokų Lietuvoje palietė nemenką dalį emigravusių tautiečių. Nuo 2026 metų sausio 1-osios įsigaliojusios sąlygos kai kam tapo netikėtu šaltu dušu. Ypač tiems, kurie sąžiningai dirbo užsienyje, mokesčius mokėjo ten, bet vylėsi, kad grįžus į Lietuvą prireikus vis tiek bus galima gauti nedarbo išmoką. Ne viskas taip paprasta.
Sprendimas, regis, buvo priimtas be didesnio triukšmo. Tačiau viešumoje pasirodžius pirmiesiems skundams, pokytis iškilo į paviršių. Į redakciją kreipęsis Andrius neslėpė nuostabos: „Tai reiškia, kad jei žmogus nuosekliai dirbo užsienyje ilgiau nei 30 mėnesių per pastaruosius trejus metus – Lietuvoje jam nepriklauso jokia nedarbo išmoka?“
Nauja taisyklė – daugiau neaiškumų nei aiškumo
Pagal įsigaliojusią tvarką, nuo šiol į nedarbo išmoką pretenduoti gali tik tie, kurie užsienyje dirbo laikinai – ne ilgiau kaip 30 mėnesių per pastaruosius 36 mėnesius iki bedarbio statuso suteikimo dienos. Tiems, kurie pradirbo ilgiau, durys į šią paramą Lietuvoje užsiveria.
„Sodra“ patvirtina – pokytis tikras. Aiškinama, kad šis pakeitimas orientuotas į laikino darbo migraciją, o ne ilgalaikį išvykimą. Kitaip tariant, jeigu žmogus dešimtmetį gyveno ir dirbo, pavyzdžiui, Vokietijoje, o grįžęs į Lietuvą neteko darbo – išmoka jam nepriklausys, nes darbinė patirtis nebuvo „laikina“ pagal naują apibrėžimą.
Andrius šį pokytį vertina kritiškai. Jo nuomone, atsirado neteisinga situacija, kurioje „tas, kuris nuolat keičia darbus, gauna išmoką, o tas, kuris dirba stabiliai – lieka tuščiomis“. Vyras atkreipia dėmesį, kad dabar privilegijuojamas ne stabilumas ar atsakomybė, bet fragmentiškumas.
Dėmesys judriems, ne lojaliems?
Toks požiūris kelia diskusijų. Kai kurie įstatymų leidėjai ar „Sodros“ atstovai greičiausiai vadovavosi prielaida, kad išmoka – laikinas finansinis tiltas, skirtas padėti, kol žmogus randa kitą darbą. Tačiau praktika rodo, kad emigrantai, grįžtantys po ilgesnio laikotarpio, dažnai susiduria su adaptacijos sunkumais, darbo paieška užtrunka, o parama bent trumpam laikotarpiui būtų reikalinga.
Kyla klausimas: ar tikrai naujoji tvarka pasieks tai, ko siekiama? Ar nesukuriama situacija, kai tie, kurie ilgus metus dirbo svetur, galbūt net planavo grįžti ir kurtis Lietuvoje, susiduria su uždarytomis durimis?
Galima įžvelgti tam tikrą neatitikimą tarp valstybės deklaruojamos paramos grįžtantiems emigrantams ir realių veiksmų. Iš vienos pusės kalbama apie svarbą susigrąžinti tautiečius, siūlomos lengvatos verslui, net būsto paskatos kai kuriose savivaldybėse. Iš kitos pusės – žmogui, kuris ryžtasi grįžti, bet netenka darbo, nepaliekama jokio saugumo jausmo, nes parama jam tiesiog nepriklauso.
Ką reikėtų žinoti prieš grįžtant?
Svarbiausias akcentas – laikotarpis. Jei asmuo per pastaruosius 36 mėnesius daugiau nei 30 mėnesių dirbo užsienyje, išmoka jam nepriklausys. „Sodra“ ragina žmones prieš įgyjant bedarbio statusą gerai įsivertinti šį laikotarpį ir, jei reikia, kreiptis dėl informacijos. Taip pat svarbu, ar užsienyje sukauptas stažas buvo „importuotas“ į Lietuvą per koordinavimo sistemas – tai dar viena dažnai pamirštama detalė.
Andrius savo laiške pateikė ir keturis klausimus – tiesa, jų čia neišvardinsime, nes esmė glūdi ne formuluotėse, o jausme: kasmet dirbi, moki mokesčius, o kai reikia – gauni atsakymą, kad tau nepriklauso. Toks sprendimas, net jei teisiškai argumentuotas, palieka kartėlį.
Kas toliau?
Viešojoje erdvėje jau kyla diskusijų, ar šis pokytis nepažeidžia elementaraus socialinio teisingumo jausmo. Galbūt reikėtų atskiros sistemos, skatinančios grįžtančius emigrantus – su aiškiais kriterijais, bet ir su supratimu apie jų situaciją. Jei žmogus dvidešimt metų dirbo užsienyje, bet nusprendė paskutinę gyvenimo dalį praleisti Lietuvoje – ar jis neturėtų jaustis saugus?
Galiausiai, socialinės apsaugos sistema – tai ne tik skaičiai ir taisyklės. Tai ir pasitikėjimo valstybės požiūriu išraiška. Ir kol vieni sprendimai atrodo logiški „iš viršaus“, iš apačios jie gali skambėti visai kitaip. Daugeliui šis konkretus pokytis – būtent toks atvejis.
