Teisingas ir laiku atliekamas obelų genėjimas yra vienas svarbiausių darbų sode, lemiantis tiek medžio sveikatą, tiek būsimą derlių. Žemiau pateikiami aiškūs patarimai, kada ir kaip genėti senas ir jaunas obelis, kad jos augtų tvirtos, ilgaamžės ir kasmet džiugintų gausiais, kokybiškais vaisiais.
Obelims būtinas reguliarus genėjimas, kad būtų užtikrintas sveikas augimas ir gausus derėjimas. Atvira, gerai vėdinama laja leidžia šviesai pasiekti visus šakų aukštus. Tinkamai genimi medžiai mažiau linkę sirgti grybinėmis ligomis ir rečiau nukenčia nuo kenkėjų. Kad genėjimas būtų naudingas, svarbu jį atlikti tinkamu metu ir taikyti taisyklingą techniką.
Geriausia obelis genėti vėlyvą žiemą – vasarį ir kovo pradžioje. Šiuo laikotarpiu greitėjanti sulčių apytaka skatina žaizdų gijimą ir mažina patogenų patekimo į augalo audinius riziką. Jaunoms obelims tuo metu taikomas formuojamasis genėjimas, o vyresniems medžiams – praretinamasis, padedantis palaikyti tinkamą lajos struktūrą.
Genėti reikėtų rinktis sausą, saulėtą, bešalę dieną, kai oro temperatūra siekia apie 0–5 °C.
Žiema nėra vienintelis galimas obelų genėjimo metas. Jei siekiama pristabdyti itin intensyvų augimą, pašalinti jaunus, stačius ūglius (vadinamuosius vilkūglius) ir stabilizuoti derėjimą lajos viduje, genėti galima ir vasarą – liepos–rugpjūčio mėnesiais. Taigi genėjimo laikas priklauso nuo siekiamo tikslo.
Kiekvieną kartą būtina naudoti švarius, dezinfekuotus įrankius, o didesnes žaizdas po genėjimo rekomenduojama patepti sodo tepalu.
Senų obelų genėjimas
Senesnių obelų genėjimas reikalauja daugiau atsargumo, kad medis nebūtų per daug nusilpnintas ir nepatirtų per didelio streso. Dėl to senas, stambias obelis patariama genėti maždaug kas 2–3 metus.
Atliekant atjauninantį genėjimą, pirmiausia šalinamos senos, ligotos ir pažeistos šakos. Taip siekiama išsaugoti gyvybingas skeletines ir derančias šakas. Tokius darbus geriausia planuoti žiemos pabaigoje, kai didžiausių šalčių pavojus jau praėjęs.
Tuo pačiu metu galima pašalinti besikryžiuojančias ir į lajos vidų augančias šakas – tai pagerins šviesos ir oro patekimą į medžio vidų. Svarbu išlaikyti saiką: vienu kartu nereikėtų pašalinti daugiau nei 30–40 % visos lajos, nes tai gali smarkiai nusilpninti medį.
Tiksliai ir apgalvotai atliktas genėjimas netiesiogiai pagerina būsimo derliaus kokybę: geriau apšviečiama laja, vaisiai geriau auga ir mažiau serga.
Kaip genėti jaunus obelų medelius?
Pirmasis genėjimas didele dalimi lemia būsimą obels lajos formą. Jo laikas priklauso nuo sodinimo datos: rudenį pasodintus medelius geriausia genėti anksti pavasarį, o pavasarį sodinamus galima genėti iš karto po pasodinimo. Formuojamasis genėjimas padeda sukurti subalansuotą lajos struktūrą, skatinant kontroliuojamą šoninių ūglių vystymąsi.
Vertas dėmesio patarimas: kartais prekyboje siūlomi jau suformuoti, apgenėti obelų sodinukai. Tokiais atvejais papildomas genėjimas po pasodinimo dažnai nėra būtinas. Prieš imdamiesi žirklių, atidžiai apžiūrėkite medelį ir įsitikinkite, ar jis jau nebuvo genėtas.
Jei turite sodinuką su vienu pagrindiniu stiebu (vadinamą nešakotu okulantu), jį reikėtų patrumpinti 70–90 cm aukštyje. Pjūvis daromas įstrižai, maždaug 5 mm virš paskutinio pumpuro. Taip skatinamas 3–5 stipriausių šoninių ūglių formavimasis.
Jeigu sodinukas jau pradėtas formuoti ir turi išsišakojusią lają (pagrindinį stiebą ir kelis šoninius ūglius – vadinamą šakotu okulantu), genint paliekamos 3–6 horizontalios arba šiek tiek įstrižos šakos. Jas reikėtų patrumpinti maždaug 1/4 ilgio, o visas kitas šakas pašalinti. Pagrindinį stiebą taip pat galima šiek tiek patrumpinti.
Verpstinės (kūginės) formos laja dažniausiai galutinai suformuojama per pirmuosius trejus metus, nuosekliai atliekant formuojamąjį genėjimą. Apvalios lajos medeliams formavimas gali trukti maždaug iki septintųjų auginimo metų, tačiau tikslus laikas priklauso nuo veislės, poskiepio ir auginimo sąlygų.
