Inkstų donorystė – viena jautriausių šiuolaikinės medicinos temų. Iš vienos pusės, tūkstančiai žmonių kasmet miršta nesulaukę transplantacijos, iš kitos – daugelyje šalių griežtai draudžiama bet kokia prekyba organais. Todėl vis dažniau klausiama: ar teisinga kategoriškai neleidžiant mokėti už inkstą palikti pacientus ilgam laukiančiųjų sąraše?
Vaizdo pasakojime nagrinėjama jaunos moters situacija: ji svajoja apie akademinę karjerą ir svarsto, ar pardavusi inkstą galėtų gauti apie 90 tūkst. eurų. Tokia suma leistų atsisakyti prasto darbo, skirti laiką mokslui ir kartu išgelbėti Desmondo mamą, kuriai būtina transplantacija.
Dialogas greitai atskleidžia skaudžią statistiką: daugelyje šalių donorų inkstų stinga, o laukimo laikas dažnai ilgesnis, nei pacientas pajėgus išgyventi dializėje. Tuo pat metu daugelis sveikų žmonių gali gyventi visiškai normalų gyvenimą su vienu inkstu.
Ekonominis argumentas atrodo paprastas. Valstybės kiekvienam pacientui kasmet išleidžia dešimtis tūkstančių eurų dializės procedūroms. Vienkartinė transplantacija, net jei donorui būtų skirta didelė kompensacija, valstybei neretai kainuotų pigiau nei ilgametis gydymas.
Tačiau čia prasideda etika. Kritikai baiminasi, kad leidus mokėti už organus, didžiausią riziką prisiimtų skurdžiausi žmonės, spaudžiami skolų ar beviltiškos finansinės padėties. Tokia rinka galėtų virsti neteisinga sistema, kurioje turtingesni perka sveikatą iš vargingiausiųjų.
Inksto dovanojimo šalininkai primena, kad daugelis legalių profesijų – pavyzdžiui, ugniagesiai ar statybininkai – taip pat yra pavojingos, tačiau už jas mokamas atlyginimas. Moterys, tampančios surogatinėmis motinomis, gauna atlygį, nors nėštumas turi gerokai didesnę komplikacijų riziką nei inksto donorystė.
Diskusijoje iškylanti išeitis – atskirti organus nuo įprastų turto objektų, bet kartu pripažinti donorų indėlį. Vietoj tiesioginių išmokų siūloma kompensuoti keliones, nedarbingumo laiką, suteikti nemokamą sveikatos draudimą, mokslų ar būsto subsidijas, viešą pripažinimą.
Dar viena svarbi alternatyva, kuri realiai jau taikoma kai kuriose šalyse, – donorystės mainų grandinės. Jei artimasis nėra suderinamas donoras, jis gali paaukoti inkstą nepažįstamajam, o šio giminaitis ar kitas dalyvis savo ruožtu paauko suderinamą inkstą pirmajam pacientui.
Tokios grandinės leidžia išplėsti donorų ratą, neįteisinant rinkos. Tačiau jos vis tiek remiasi artimųjų pasiryžimu rizikuoti dėl mylimo žmogaus, tad emocinė našta tenka šeimoms, o ne plačiajai visuomenei.
Galiausiai pasakotoja lieka su asmeniniu klausimu: ar pati ryžtųsi savanoriškai paaukoti inkstą nepažįstamajam? Nors statistiškai rizika nedidelė, sprendimas vis tiek kelia baimę. Tai atspindi tikrovę: net ir žinodami, kad galime išgelbėti gyvybę, ne visi jaučiamės pasirengę paaukoti dalį savo kūno.
Organų donorystės diskusija greitai nesibaigs. Vis dėlto akivaizdu, kad vien draudimai problemos neišsprendžia. Ateities sprendimai greičiausiai derins griežtą apsaugą nuo išnaudojimo, skaidrų donorų vertinimą ir protingas kompensacijos formas, kurios skatintų solidarumą, bet nepaverstų kūno dalių paprasta preke.
