Įsivaizduokite žaidimų šou, kuriame dalyviai dėl paslaptingo prizo turi suvalgyti galbūt itin aštrią sausainio versiją, plaukti per baseiną su medumi ar eiti per siaurą balkį virš nuodingo augalo. Iš pirmo žvilgsnio tai tik pramoga, tačiau tokios situacijos puikiai atskleidžia, kaip skirtingo amžiaus žmonės vertina riziką ir atlygį.
Psichologų ir neurologų tyrimai rodo, kad rizikingas elgesys nėra vien paauglių užgaida ar neatsakingumas. Tai glaudžiai susiję su natūraliu smegenų vystymusi ir būdais, kuriais mokomės pažinti pasaulį.
Rizika dėl nežinomo prizo
Pirmasis žaidimo iššūkis – trys dalyviai, 12, 16 ir 21 metų, gauna po sausainį. Du iš jų – saldūs, trečias – su itin aštria čili paprika. Prizas nežinomas, rizika – labai konkreti. Tai klasikinis situacijos, kai žmogus nežino nei prizo vertės, nei tikimybės patirti nemalonumą, pavyzdys.
Tyrimai rodo, kad žmonės paprastai vengia rizikos, kai atlygiai neaiškūs. Tačiau jaunesni paaugliai, maždaug 8–12 metų amžiaus, dažniau nei suaugusieji pasirenka „nežinomą kortą“, nors prieš tai vis tiek akimirką dvejoja. Manoma, kad taip nutinka todėl, jog jų sprendimų priėmimo sritys smegenyse dar formuojasi, o ankstesnių nesėkmių patirčių yra mažiau.
Vis dėlto tai nereiškia, kad vaikai ir paaugliai elgiasi visiškai impulsyviai. Jie svarsto riziką, tik dažniau nusprendžia ją priimti, ypač kai patirtis atrodo nauja ar smalsumą žadinanti.
Naujų patirčių trauka
Kitas žaidimo etapas – baseinas su medumi ir šimto eurų vertės prizas kitoje pusėje. Paaugliams tai beveik garantuota nauja patirtis, o mokslas rodo, kad naujumas pats savaime smegenyse gali sukelti panašią reakciją kaip atlygis.
Maždaug 14–17 metų amžiaus paauglių smegenų sritys, atsakingos už atlygio pojūtį, yra ypač jautrios. Todėl, pavyzdžiui, 16-metis dalyvis linkęs pervertinti prizo vertę ir nepakankamai įvertinti nepatogumą ar pavojų. Tuo metu 21 metų jaunuolis jau turi daugiau patirties, geba mintyse „pasimatuoti“ pasekmes ir dažniau renkasi atsargesnį kelią.
Suaugusieji apskritai geriau numato ilgalaikes pasekmes, tačiau tai turi ir kainą – didesnį nerimą, daugiau galimų blogų scenarijų galvoje ir stipresnę tendenciją sureikšminti net nedidelę nesėkmės tikimybę.
Bendraamžių spaudimas ir adrenalinas
Paskutinis žaidimo šou iššūkis – eiti siauru balkiu virš duobės su nuodingais augalais stebint visiems bendraklasiams. Čia įsijungia dar vienas labai stiprus veiksnys: bendraamžių akys. Paauglystėje ypač svarbus tampa noras būti priimtam, gerbiamam, „kietam“ grupėje.
Neurologiniai tyrimai rodo, kad maždaug nuo 14 iki 16 metų emocijas kontroliuojančios smegenų sritys jau yra gana stiprios, tačiau už kognityvinę kontrolę ir planavimą atsakingos sritys dar vejasi. Kai paauglius stebi draugai, racionali kontrolė silpnėja, o siekis pelnyti pripažinimą – stiprėja.
Būtent todėl paauglys, kuris vienas pats rizikuotų mažiau, draugų akivaizdoje gali ryžtis itin pavojingam veiksmui. Žaidimų šou kontekste tai atrodo juokinga, tačiau realiame gyvenime tai gali reikšti važiavimą per greitai, pavojingus iššūkius socialiniuose tinkluose ar eksperimentavimą su medžiagomis.
Suprasdami, kaip keičiasi rizikos ir atlygio vertinimas skirtingais amžiaus tarpsniais, tėvai, mokytojai ir politikos formuotojai gali geriau kurti aplinką, kurioje jaunų žmonių natūralus polinkis rizikuoti būtų nukreiptas į saugesnes, ugdančias patirtis, o ne į pavojingus eksperimentus.
