„Tour de France“ – garsiausios ir sunkiausios dviračių lenktynės pasaulyje. Tris savaites trunkantis ratas po Prancūziją kasmet patraukia milijonus žiūrovų, tačiau tik nedaugelis suvokia, kokia žiauri iš tikrųjų yra ši kova su atstumu, vėju ir kalnais.
Įspūdingiausia tai, kad bendrosios įskaitos lyderis dažniausiai paaiškėja ne lygiuose etapuose, o ilguose, alinančiuose kalnų serpantinuose.
Lenktynės gimė iš laikraščio idėjos
„Tour de France“ istorija prasidėjo 1903 metais, kai sporto laikraštis „L’Auto“ desperatiškai ieškojo būdo padidinti pardavimus. Redaktorius Henri Desgrange’as sugalvojo surengti 19 dienų, apie 2 400 kilometrų lenktynes aplink Prancūziją.
Eksperimentas pasiteisino: skaitytojų daugėjo, o maršrutai kasmet ilgėjo ir sunkėjo. Netrukus neišvengiama lenktynių dalimi tapo kalnų perėjos, kurios suteikė varžyboms dramatiškų istorijų ir skaudžių pralaimėjimų.
Tourmalet – legenda, gimusi iš rizikos
Vienas svarbiausių posūkių įvyko 1910 metais, kai į trasą įtrauktas Tourmalet kalnų perėjos pakilimas. Maždaug 19 kilometrų ilgio atkarpa, kylanti apie 1 400 metrų, tuo metu atrodė beprotiška idėja.
Maršrutą tikrinęs žurnalistas Alphonse’as Steinesas vos nežuvo sniege, tačiau telegramoje organizatoriams vis tiek pranešė, kad kelias „puikiai įveikiamas“. Pirmasis pakilimą įveikęs Octave’as Lapize’as dalį kelio ėjo pėsčiomis ir finiše teisėjus pavadino „žudikais“, bet galiausiai laimėjo visą „Tour de France“.
Kaip veikia jėgų taupymas?
Dauguma etapų – ilgi, apie 200 kilometrų, lygūs arba kalvoti. Čia dviratininkai važiuoja būriu, vadinamu peletonu. Jo esmė – aerodinamika: lyderiai „laužo“ vėją, o už jų važiuojantys sportininkai iki 20–30 proc. taupo energiją.
Priekyje minantis „Tour de France“ dviratininkas dažnai generuoja bent 300 vatų galią. Tuo pat metu už jo važiuojančiam užtenka apie 240 vatų, kad judėtų tokiu pat greičiu. Todėl stipriausi komandos lyderiai dažnai slepiasi peletono gale, o tempą diktuoja jiems dirbantys pagalbininkai.
Kai kalnai panaikina vėjo pranašumą
Kalnuose viskas pasikeičia. Greitis mažėja, vėjo pasipriešinimo reikšmė sumenksta, o svarbiausia tampa kova su gravitacija. Peletono užuovėja čia beveik nepadeda – kiekvienas dviratininkas turi vienodai „mokėti“ už kilogramą savo kūno ir dviračio svorio.
Per istorinius pakilimus į Tourmalet sportininkai vidutiniškai generuodavo apie 400–420 vatų daugiau nei 10 minučių, o šuoliais atakų metu viršydavo ir 500 vatų ribą. Tokią galią reikia išlaikyti jau po keliolikos lenktynių dienų, kai organizmas yra ant išsekimo ribos.
Kalnų etapuose peletonas ima irti: silpnesni dviratininkai atsilieka, o favoritai vienas kitą testuoja staigiais pagreičiais. Būtent taip 2010 metų Tourmalet mūšyje Andy Schleckas ir Alberto Contadoras, didžiąją lenktynių dalį taupęsi peletono viduje, išsiveržė į priekį ir akimirksniu pavertė etapą dviejų žmonių dvikova.
Kodėl kalnai lemia čempioną?
Šiuolaikinis „Tour de France“ dažnai vadinamas aukščiausiu istorijoje – per 21 etapą numatoma dešimtys sunkių įkopimų, kai kurie jų viršija 2 700 metrų aukštį. Retas sportas reikalauja tokio derinio: išskirtinio aerobinio pajėgumo, taktinio mąstymo ir sugebėjimo ištverti skausmą.
Galiausiai nugalėtoju tampa ne tik stipriausias fiziškai. Tai sportininkas, kuris geriausiai paskirsto jėgas, išnaudoja komandos paramą lygiuose etapuose ir sunkiausią akimirką kalnuose sugeba padaryti tai, ko nebepajėgia niekas kitas.
